Aludarystė – viena seniausių Lietuvos žemės ūkio šakų, tūkstančius metų atliekanti svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nors pastaruoju metu bendras alaus suvartojimas Lietuvoje mažėja, eksportas per pastarąjį dešimtmetį išaugo triskart. Vis dėlto, politinių sprendimų ir visuomenės įpročių kaita lemia pokyčius ir aludarystės sektoriuje. Kokį vaidmenį šalies ekonomikoje jis atlieka šiandien ir koks jis bus ateityje?

Mažiau išgeriame, daugiau eksportuojame

Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei 70 įvairaus dydžio ir pajėgumo alaus daryklų. Be trijų didžiųjų, šalyje atsiranda vis daugiau mikrodaryklų, kuriose gimsta kraftinis alus. Skaičiuojama, kad vien Lietuvos vidaus rinkoje per metus išverdama ir parduodama apie 180 milijonų litrų alaus.

Vis dėlto, galima pastebėti, kad pastaruoju metu bendras alaus suvartojimas šalyje mažėja – prieš dešimtmetį siekęs 300 milijonų litrų alaus per metus, šiuo metu bendras alaus suvartojimo kiekis šalyje siekia 200 milijonų litrų per metus.

Kaip teigia Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas, atsižvelgiant į šiuos pokyčius, gamybos apimtys yra užpildomos eksportu, kuris per pastarąjį dešimtmetį išaugo triskart. Per pastarąjį dešimtmetį iš Lietuvos į įvairias pasaulio šalis išvežta apie 600 milijonų litrų alaus. Pavyzdžiui, Rusijoje lietuviškas importinis alus užima antrą vietą po vokiško, taip pat didelė dalis lietuviško alaus eksportuojama į Jungtinę Karalystę bei Airiją. Viso lietuviškas alus pasiekia apie 35–40 šalių ne tik Europoje, bet ir už jos ribų.

„Eksporto augimą lemia geras aludarių darbas ir, be abejo, inovacijos – nuolat kuriami nauji produktai ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkoms. Eksportas Lietuvos ekonomikai atlieka didžiulį vaidmenį, nes visas alus pagaminamas iš lietuviškų žaliavų. Per pastarąjį dešimtmetį suvartojome apie 420 tūkst. tonų salyklo, kuris gaminamas iš vietoje užauginamų miežių, kviečių. Stiklo ir plastiko buteliai taip pat perkami vietinėse rinkose, kaip ir visos pakavimo žaliavos“, – teigia S. Galadauskas.

Alaus darykla
© DELFI / Kiril Čachovskij
Alaus darykla


Vidutinis aludario užmokestis – 2,3 tūkst. eurų

Nors aludariai Lietuvoje sukuria apie 3 tūkst. darbo vietų, tarptautinių auditorių duomenimis, dar apie 14 tūkst. darbo vietų sukuriama netiesiogiai – per miežių augintojus, įvairių žaliavų tiekimą, logistiką, paslaugas ir prekybą.

Aludarystės sektorių apima įvairūs darbuotojai – vieni jų alų verda, kiti brandina, filtruoja, pilsto į skardines ir butelius, tiria jo kokybę laboratorijoje, parduoda. Anot S. Galadausko, šiuo metu vidutinis gildijos narių darbo užmokestis siekia 2,3 tūkst. eurų.

Kalbant apie indėlį šalies biudžetui, per metus aludariai į jį įneša apie 150 milijonų eurų įvairių mokesčių. Per pastaruosius 10 metų gildijos narių įnašas į valstybės biudžetą siekė apie 1,11 milijardų eurų.

Be to, gildijos nariai 5 milijonais eurų finansavo Lietuvos užstato gėrimų pakuočių sistemos sukūrimą ir didžiąją dalimi finansuoja jos išlaikymą. Kasmet tam išleidžiama virš 7 milijonų eurų.

„Turime ne tik alų, bet ir sidrą, mineralinius vandenis, įvairias sultis ir girą, tad pakuočių į rinką išleidžiame labai daug. Kadangi matėme, kad konteinerinė pakuočių tvarkymo sistema nėra tvari ir pakankamai skaidri, nusprendėme pereiti į užstato sistemą. Kartu su mineralinio vandens gamintojais ir prekybininkais įsteigėme užstato sistemos operatorių. Valstybei ačiū, kad sukūrė tam tinkamą įstatyminę aplinką, dėl kurios dabar turime vieną efektyviausiai veikiančių pasaulyje užstato sistemų“, – sako S. Galadauskas.

Keičiantis įpročiams, keičiasi ir aludarių veiklos kryptys

Kaip pastebi ekonomistas Žygimantas Mauricas, aludarystės sektoriui pastaruoju metu netrūksta iššūkių, kurių pagrindinis – orientuotis į vis mažiau alkoholinių gėrimų suvartojančią visuomenę. Anot jo, net ir Vokietijoje, turinčioje labai gilias aludarystės tradicijas, pastaraisiais metais rinkos traukimasis žymiai paspartėjo, o dar ryškesnė traukimosi tendencija stebima Airijoje.

Vis dėlto, ekonomistas išskiria tris pagrindines kryptis, kurios šiandien leidžia aludarystės sektoriui prisitaikyti prie pokyčių ir išlaikyti šios žemės ūkio šakos tradicijas.

„Pirmas sprendimas, kurio imasi daugelis aludarių – gaminti daugiau nealkoholinio alaus. Galbūt ši tendencija mums atrodo vietinė, nulemta reklamos draudimų, bet išties tai vyksta visame pasaulyje. Nealkoholinio alaus pardavimai kyla dešimtimis procentų, o įprasto alkoholinio krenta keliais procentais.

Alaus darykla
© DELFI / Kiril Čachovskij
Alaus darykla


Dar viena kryptis yra kitų gėrimų, susijusių su alumi, plitimas, kaip, pavyzdžiui, į madą ateinanti kombuča. Trečia kryptis – didinti prekės ženklo žinomumą ir gaminti didesnės maržos produktus. Žmogus nori gerti mažiau, tačiau kokybiškesnį produktą. Aukštesnės kokybės siekiama ir dėl mažesnio suvartojimo, ir dėl pajamų kilimo. Dėl to gamintojai, turintys išskirtinumą, manau, turės neblogas perspektyvas“, – sako Ž. Mauricas.

Apribojimų tendencija – stipriuosius gėrimus keičia silpnesni

2019 m. tarptautinis tyrimas „Nanny State Index“, matuojantis, kiek skirtingų šalių valdžios kontroliuoja žmonių gyvenimus gėrimų, maisto ir tabako vartojimo bei prekybos srityse, parodė, kad Lietuva – antra pagal kontrolės mastą Europos Sąjungoje. Pagal jį, šiuo atžvilgiu mus lenkia Suomija, o mažiausiai vartotojus valdžia kontroliuoja Vokietijoje.

Ekonomisto vertinimu, iš pastarųjų apribojimų ir draudimų Lietuvoje aludarystei ekonomiškai didžiausią poveikį galėjo turėti reklamos draudimas – labiausiai tai galėjo paveikti naujus rinkos žaidėjus, siūlančius naują produktą. Kita vertus, tai buvo proga reklamuoti nealkoholinį alų, dėl ko pastebimai išaugo jo pardavimai.

Alaus darykla
© DELFI / Kiril Čachovskij
Alaus darykla


Tuo metu akcizų kaita ir prekybos laiko apribojimai, ekonomisto manymu, turėjo nedidelį poveikį. Kalbant apie akcizus, šių kėlimas dažniau kartu kelia ir stipresnių gėrimų šešėlio augimo grėsmę, aludarystės rinka, anot jo, šiuo atžvilgiu vis dar išlieka skaidriausia.

O štai prekybos laiko kaita nulėmė didesnį vartojimą ne namuose, o restoranuose ir baruose, stipriuosius gėrimus keičiant silpnesniais.

„Alus nėra tas gėrimas, kuris perkamas labai vėlai vakare, pritrūkus gėrimų. Didesnį poveikį tai turėjo stipriesiems gėrimams. Tačiau iš to kyla svarbi tendencija – didesnis vartojimas ne namuose. Lietuva yra antroje vietoje Europoje po Rumunijos pagal suvartojamą alkoholio kiekį namuose. Tad tendencija vartoti restoranuose ir baruose gali kompensuoti pardavimų praradimus, nes baruose įprastai daug stipriųjų gėrimų nevartojama, stiprūs gėrimai didžiąja dalimi patenka į vadinamą buitinį alkoholizmą. Stipriuosius gėrimus keičia silpnesni“, – svarbų pokytį išskiria Ž. Mauricas.

Ekonomisto manymu, šiuo atžvilgiu Lietuva iš kitų Europos šalių vis dar išsiskiria barų kultūra – esama šalių, kuriose apribojimai krypsta būtent į šią problemą.

„Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje būdavo gaji barų kultūra – ketvirtadienį po darbų išeiti išgerti su bendradarbiais, penktadienį su draugais, šeštadienį su šeima, tik sekmadienį niekas negeria, eina į bažnyčią. Barai būdavo sausakimši, bet šis dalykas pamažu keičiasi, pavyzdžiui, įmonės atsisako vakarėlių su alkoholiu. Aludarystė turi geresnę poziciją išlikti, nes, pavyzdžiui, vyno pramonė nealkoholinio vyno pasiūlyti negali, o tendencija yra pereiti nuo stipresnių gėrimų prie silpnesnių“, – teigia jis.


www.DELFI.lt
23