„Alaus kelias prasideda nuo vartotojų. Žmonėms alus patinka, yra poreikis, o toliau įsijungia visa tiekimo grandinė“, – pasakoja salyklo gamyklos „Viking Malt“ vadovas Darius Vilkas. Panevėžiečių gaminamas salyklas patenkina ne tik didžiųjų šalies alaus daryklų poreikį, bet ir esmine alaus žaliava aprūpina visą Baltijos regioną.

Panevėžiečių „Viking Malt“ priklauso suomių kapitalo to paties pavadinimo grupei, kuri salyklo gamyklas taip pat valdo Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje bei Danijoje. Per metus „Viking Malt“ gamybos pajėgumai siekia 600 tūkst. tonų salyklo.

„Esame garbingoje 10-oje vietoje pasaulyje, o Europoje „Viking Malt“ užima penktą vietą“, – pozicijas tarptautinėje rinkoje atskleidžia D. Vilkas.

Prieš gamtą ir patirtis negelbsti

Panevėžiečių salyklo gamykla priklausoma nuo šalies ūkininkų, kurie, jei derlingi metai, 100 proc. aprūpina ją žaliava, o šie – nuo gamyklos, kuri kelia sąlygas kokybei.

Šiemet Ėriškių Žemės ūkio bendrovės vadovas Gytis Giedraitis džiaugiasi geru salyklinių miežių derliumi: po košmariškų 2019-ųjų šiemet ir salyklo gamintojai patenkinti, ir ūkininkai trina rankas.

„Kokie esminiai reikalavimai? Baltymai, stambumas ir daigumas. Esminis kriterijus – grūdai turi atitikti baltymų lygį“, – pasakoja G. Giedraitis. Jau 15 metų salyklinius miežius auginantis ūkininkas šia kultūra apsėja 700 hektarų. Anot jo, šiemet iš 1 hektaro prikulta po 6,5 tonos grūdų, o paprastai vidurkis siekia apie 5 t/ha.

„Pernai didžioji dalis derliaus netiko, per daug baltymų miežiuose, vyravo nepalankus klimatas. Šiemet – jau gerai, jie patenkinti ir mes patenkinti, bet kaina mažesnė, lyginant su pernykšte. 2019-aisiais, kiek žinau, „Viking Malt“ importavo grūdus.

Kartais mes tiesiog bejėgiai prieš gamtą. Gali stengtis kiek nori, bet jei per daug saulės ar lietaus, tai atsilieps derliui. Visą laiką yra ta rizika ir kartais derlius netinka.

Tokiu atveju parduodi kaip pašarinius miežius. Tačiau auginant salyklinius miežius, iš hektaro nukuli maždaug toną mažiau, nei pašarinių. Patiri nuostolių, nes pašarinių miežių kaina mažesnė 15-20 eurų už toną. Mes auginame tik salyklinius miežius, jei netinka kokybė, turime susitaikyti su ta nesėkme, su mažesnėmis pajamomis“, – pasakojo Ėriškių ŽŪB vadovas.

Neskuba auginti salyklinių miežių

Nors alaus suvartojimas ne vienerius metus mažėja, tačiau salyklo poreikis tik auga: lietuviško alaus eksportas per pastarąjį dešimtmetį išaugo tris kartus – nuo 2010 m. iš Lietuvos į užsienį išvežta daugiau nei 600 mln. litrų alaus. Be to, per tą patį laikotarpį penkiagubai išaugo ir nealkoholinio alaus pardavimai, o pastarajam salyklo reikia tiek pat kaip ir tradiciniam alui.

Panašu, salyklinių miežių poreikis ir ateityje turėtų išlikti nepakitęs, „Viking Malt“ vadovas pripažįsta, kad Lietuvos ūkininkai neskuba auginti būtent tokio tipo produkciją. Anot jo, yra dar daug taip vadinamos pilkos zonos, mitų apie salyklinių miežių auginimą.

Anot ūkininko G. Giedraičio, norint auginti šią kultūrą, reikia žinoti kelis esminius niuansus. „Būtina subalansuoti azoto kiekį, negalima naudoti daug azotinių trąšų, yra ir kitų plonybių, nuo kurių priklauso derlius. Svarbi ir patirtis, bet ne visada ji gelbėja. Gamtinės sąlygos kartais diktuoja savo. Mes salyklinius miežius auginame gal kokius 15 metų, bet kartais būna, kad nepavyksta išauginti tinkamos kokybės derliaus.

Kitas dalykas, reikia sekti veislių naujienas, jos kas 3-4 metus keičiasi. Per 15 metų pasikeitė gal 5-6 veislės. Turime domėtis, ko reiks salyklo gamyklai, kokios tendencijos, ką augina danai, ką prancūzai“, – teigė Ėriškių ŽŪB vadovas G. Giedraitis.

Lietuviškas salyklas – į Afriką ar Pietų Ameriką

„Žemės ūkis yra pirma tiekimo grandinė, ūkininkai užaugina salyklinius miežius. Mes juos perdirbame į salyklą ir aludariai iš pagrindinės žaliavos – salyklo – gamina alų, kuris pasiekia prekybos centrus, barus, ties vartotojais alaus gamybos grandinė ir užsidaro“, – pokalbį pradeda dešimtmetį „Viking Malt“ vadovaujantis D. Vilkas, kuris pasidalino mintimis apie vienos pagrindinių alaus žaliavų – salyklo – gamybą, situaciją pasaulinėje rinkoje, būtiną kokybę ir keliamus reikalavimus šalies ūkininkams.

– „Viking Malt“ – didžiausia salyklo gamykla ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalių regione, panašu, neturite rimtų konkurentų nei Latvijoje, nei Estijoje?

– Jei kalbame apie tris Baltijos šalis, taip, esame didžiausi, bet ne vieninteliai salyklo gamintojai. Yra Latvijoje kelios salyklo gamyklėlės, gaminančios iki 5-6 tūkst. tonų salyklo. Yra ir Lietuvoje, kurios pajėgumai siekia maždaug pusę mūsų galimybių. Kiek man žinoma, estai salyklo negamina, viską importuoja.

Mūsų gamybiniai pajėgumai – 80 tūkst. tonų per metus. Salyklu aprūpiname visą Baltijos regioną, kuriam atitenka maždaug pusė mūsų produkcijos.

Likusi dalis eksportuojama į kitas šalis ir tos kryptys yra gana tolimos. Ir Afrika, ir Pietų Amerika, pavyzdžiui, Brazilija, taip pat Gvatemala, Karibų salos. Tos eksporto šalys kasmet skiriasi, priklauso nuo kontraktų.

– Kalbant apie salyklinius miežius, ar ūkininkams sudėtinga įvykdyti salykliniams miežiams keliamus reikalavimus?

– Tie reikalavimai ūkininkams kyla, ir nebūtinai iš mūsų. Daug kalbama apie „žalio kurso“ ūkininkavimą. Mes taip pat sekame informaciją, kokie reikalavimai keliami ūkininkams.

Bet jei auginamos sayklinių miežių veislės, jiems tikrai pavyksta užauginti, kažkokių ypatingų reikalavimų nėra. Jei klimato sąlygos leidžia, jei miežiai gauna pakankamai lietaus, saulės, tai ir derlius būna pakankamai geras, salykliniai miežiai atitinka kokybinius parametrus.

Bet, žinoma, būna metų, kada užklumpa ir sausra ar gausūs lietūs, ligos, tada nukenčia kokybė, bet ne dėl ūkininkų kaltės.

– Yra ne viena salyklinių miežių rūšis, kaip jūs atsirenkate derlių salyklo gamybai?

– Šiaip pagrindinės yra kokios penkios salyklinių miežių veislės, kurios figūruoja metai iš metų, vienos keičia kitas. Veislininkystės institutai tobulina veisles, atranda tam tikrų savybių, kurios galbūt geriau apsaugo nuo ligų, nuo laukų išguldymo, užauga tvirtesni miežių stiebai, ar tiesiog derlius būna gausesnis, tad po kelias naujas veisles išbandome kiekvienais metais. Tą darome su aludariais, kad ir jiems, ir ūkininkams tiktų patobulinta veislė.

Taip pat galime kalbėti apie regionus, yra Prancūzija, Danija, Vokietija, Vidurio Europos – Lenkijos, Čekijos kraštas.

Vokietija, Prancūzija turi savo programas atrenkant salyklinių miežių veisles, danai seka tų šalių tendencijas, mes sekame danus. Turime laikytis tų veislių, jos kinta, naujos keičia senas, jas testuojame kartu su aludariais.

Pavyzdžiui, turime kokią naują salyklinių miežių veislę, ją išbando aludariai, jei alaus gamybos procese tinka, pasiteisina, mes patvirtiname tą ūkininkams, kad štai tokia veislė yra tinkama, jie gali pirkti sėklas, sėti ir būti tikri, kad mes supirksime derlių.

Darius Vilkas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Darius Vilkas

– Kodėl Lietuvos ūkininkai neskuba auginti salyklinių miežių?

– Yra dar daug pilkos zonos, mitų apie salyklinių miežių auginimą. Kai kam dar tai yra didelė egzotika, bijo auginti, cituojant kai kuriuos ūkininkus, nenori „terliotis“. Pašarinius miežius užauginai, nuvežei ir niekas neklausinėja apie daigumą, baltymus, priėmė, pasvėrė, paskaičiavo sumą ir ramu. Dalis ūkininkų renkasi šį paprastą variantą.

Bet pašariniai miežiai visada yra pigesni už salyklinius, o tas papildomas rūpestis gali atsipirkti.

Be to, salykliniams miežiams mažiau reikia azotinių trąšų, mažiau tręšti, lyginant su kitomis kultūromis, salyklinių miežių auginimas yra „žalesnis“ ūkininkavimas.

Pavyzdžiui, danai augina beveik tik salyklinius miežius dėl trąšų reguliavimo. Gal ir Lietuvoje ateis tas laikas, kada bus sureguliuotas trąšų įterpimo kiekis ir tada paaiškės, kad salykliniai miežiai yra labai patogi alternatyva.

Jei danai gali eksportuoti milijoną tonų salyklinių miežių, tai manau, kad Lietuva galėtų atsistoti šalia ir taip pat eksportuoti savo derlių. Buvo tokių momentų, bet kadangi balansas tarp poreikio ir gaunamo derliaus yra gana trapus, tai ne kiekvienais metais yra ką eksportuoti, vietinė rinka praktiškai viską sunaudoja.

– Kokiam alaus tipui gaminamas salyklas?

– Šviesiam, „Pilsner“ tipo alui, jis yra pagrindas gaminti visoms kitoms alaus rūšims. Jis tinka ir tamsaus, ir kvietinio, įvairaus „Ale“ tipo alaus bei kitų alaus rūšių gamybai.

Šviesus alus gaminamas iš 100 proc. salyklo, nepridedant jokio karamelinio ar tamsaus salyklo.

Šiek tiek tamsesnę spalvą turintis alus verdamas pridedant skrudinto salyklo. Pavyzdžiui, kai gamina kvietinį alų, deda pusę „Pilsner“, pusę kvietinio salyklo, priklausomai nuo receptūros, kiekvienas aludaris turi savo receptą ir tos proporcijos skiriasi, bet vis vien neapsieinama be šviesaus salyklo.

Atsakant į klausimą, iš esmės salyklą gaminame visoms alaus rūšims, nėra tokios alaus daryklos, kuriai negalėtume pagaminti salyklo.

– Alaus suvartojimo tendencijos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje mažėja, ar „Viking Malt“ pagal gamybos apimtis jaučia tas tendencijas?

– Veikiame nuo 2005-ųjų, fabrikas projektuotas 65 tūkst. tonų gamybos pajėgumui, maždaug 2010-aisiais buvo pasiektos maksimalios apimtys, 2013-aisiais padidinome gamybos našumą iki 80 tūkst. tonų per metus.

Nuo kokių 2014-ųjų gaminame visu pajėgumu, tai yra per metus aludariams pagaminame 80 tūkst. tonų.

Nepaisant šiai dienai sunkios situacijos, dirbame 100 proc. savo galimybių. Jei vietinėje rinkoje pastebimas vartojimo mažėjimas, tai sąlygos eksportui yra pakankamai palankios, du trečdalius savo produkcijos eksportuojame į užsienį.

– Kaip lietuviškajam „Viking Malt“ pavyksta konkuruoti su geriausiais Europoje bei pasaulyje, kur slypi „Viking Malt“ stiprybės?

– Sakyčiau, kokybė. Standartai yra gana aukšti, kartais ūkininkai mus šiek tiek ir pakeiksnoja, kad mes per griežtai vertiname miežių kokybę. Kartais būna situacijų, kai regione neužauga tinkamos kokybės miežiai, ūkininkai tokiu atveju priversti juos realizuoti kaip pašarinius miežius. Tada sulaukiame pretenzijų, kad mes nepriimame ir panašiai, bet turint galvoje, kad rinkai turime pateikti kokybišką produktą, negalime rizikuoti ir prisipirkti prastesnės kokybės žaliavos.

Jei mums trūksta žaliavos vietinėje rinkoje, mes ją atsivežame iš kitų šalių, iš Danijos, Suomijos, pernai vežėme iš Anglijos, jei reikia, importuojame iš Prancūzijos.

Pagrindinės šalys, kurios augina miežius, tai Danija, eksportui gali pasiūlyti milijoną tonų per metus, Anglija, Prancūzija, Suomija turi perteklių. Priklausomai kur geresnė kokybė, iš ten, jei reikia, ir atsivežame miežius.

Kokybė – pagrindinis kriterijus, nes aišku, kad alaus daryklos siekia pateikti kokybišką produktą, išlaikyti skonines savybes, stabilumą. Darykloms svarbu ne tik produkto kokybė, bet ir efektyvumas. Jei mūsų žaliava užstrigs procese ilgiau, nei alaus daryklos tikisi, atitinkamai bus neplanuoti gamybos nuostoliai.

Tad svarbus glaudus bendradarbiavimas, mes nuolat palaikome ryšį su alaus daryklomis, jei reikia, įvedame gamyboje korekcijas, reikiamus pokyčius, vyksta nuolatinis bendravimas.

– Minėjote Vakarų Europos šalis, iš kurių esant reikalui importuojate salyklinius miežius, kodėl ne Vidurio ir Rytų Europos šalys, pavyzdžiui, derlingomis žemėmis pasigirti galinti Ukraina?

– Ukraina nėra ES, dėl mokesčių jų produkcija gali būti nekonkurencinga. Kitas dalykas – tradicijos. Labai svarbu, kad miežių veislė būtų nesumaišyta, gryna.

Mūsų ūkininkai yra šaunuoliai, visas tas sąlygas išpildo, išlaiko kokybę, supranta, kad nukūlus derlių reikia atskirti, negalima maišyti veislių. Yra saugojimui, drėgmei reikalavimai, grūdus reikia atitinkamai išdžiovinti, džiovinant reikia žinoti technologinį procesą, kad jo metu nenužudytų grūdų, jog jie liktų gyvi, dygtų. Čia yra daug niuansų.

Kai kalbame apie Ukrainą, ten ūkininkai ne visada laikosi tų standartų, yra rizika atsigabenti žaliavą ir po to suprasti, jog ten kažkas sumaišyta ar grūdai nedygsta ir žaliava nekokybiška. Tiesiog nerizikuojame.

– Kaip pandemijos metu pavyksta užtikrinti sklandų gamyklos darbą?

– Žmonių nedaug, plotai dideli. Visi pasiskirsto į savo pozicijas, susitinka nebent prie kavos. Dabar kuriam laikui ribojame ir tą susitikimų galimybę, tad aplinka darbui tikrai saugi.

Kam nebūtina dirbti pačioje gamykloje, tas ir nevažiuoja, žmonės sąmoningi, žino, ką, kada reikia padaryti.


www.DELFI.lt
7