13
Straipsniai:
13

Raštelis, kuris kėlė didesnį siaubą už atsuktą tanko vamzdį: tai buvo lyg peilis

Ką apie sausio įvykius gali atsiminti tuomet tik vaikais buvę lietuviai? Jiems tai gali būti lyg padriki epizodai, kai išsilieja ribos tarp konkrečių datų, o labiau įstringa jausmingi momentai, nuotaikos. Tokiais atsiminimais pasidalijęs Ramūnas Tolvaiša dabar yra gerai paruoštas ir aprūpintas karys savanoris, nors ir prieš 30 metų jis, tuomet tik vaikas, jautėsi prisidėjęs prie šalies gynybos.

„Esu Lietuvos patriotas, dirbu Lietuvos kariuomenėje kaip valstybės tarnautojas, o taip pat tarnauju KASP, esu grandinis. 1991 metais su tėvais nešiodavome termosus su kava ir arbata prie parlamento. Čia ateidavome beveik kasdien nuo gruodžio iki 1991 sausio įvykių“, – taip savo istoriją, vaikščiojant šalie buvusios Aukščiausiosios tarybos, dabartinio Seimo ir jį saugojusių barikadų liekanų pradėjo R. Tolvaiša.

Atrodytų, neypatinga misija, kurią atliko tūkstančiai kitų šalies gyventojų, tomis dienomis budėjusių prie parlamento laužų. Tokie buvo ir beginkliai TV bokšto gynėjai, ir beveik absoliuti dauguma AT gynėjų – ginklais tomis dienomis daugiausiai buvo lazdos, strypai, geriausiu atveju – pavieniai medžiokliniai ar pneumatiniai šautuvai.

1991 Sausio mėnesio įvykiai 1991 Sausio mėnesio įvykiai. Šaltinis: Kęstutis Vanagas

Tačiau šiandien tie, kurie saugojo parlamentą prie laužų vien tik savo kūnais, dažniausiai nesiveržia į pirmuosius puslapius. R. Tolvaiša – ne išimtis.

Vis dėlto savo kuklią misiją tomis kritinėmis dienomis jis prisimena kuo šilčiausiai – jam tebuvo 10 metų, kai su tėvais ir broliu pėsčiomis kasdien kulniuodavo 8 km iki parlamento apsiginklavę arbatos ir kavos termosais, viltimi bei tikėjimu.

Ruošėsi atvejui, jei pasimestų ar žūtų

„Gyvenau dabartinėje Tuskulėnų gatvėje ir čia ateidavome du kartus - vieną kartą iki pietų atitempdavome tiek termosų, kiek panešdavome, išpilstydavome ir kitas reisas popiet“, - prisiminė pašnekovas, rodydamas savo sektorių, prie pat parlamento rūmų iš Gedimino prospekto pusės.

1991 Sausio mėnesio įvykiai 1991 Sausio mėnesio įvykiai. Šaltinis: Kęstutis Vanagas

„Čia buvo tokia kovingai pakili nuotaika: dainos, vienybė, vilties, tikėjimo dvasia. Iš tikrųjų mūsų vieninteliai ginklai buvo tikėjimas, – pakiliai prisiminė R. Tolvaiša, jis yra tikintis žmogus, bet prieš 30 metų tikėjimas jam reiškė kai ką daugiau, – tie, kas čia buvo, žino, kokia tvyrojo atmosfera. Visi šypsojosi vieni kitiems, jautėsi bendrumas, tokia jėga, mes buvome nenugalima minia, tai buvo psichologinė kova, visi susirinkę žinojo ko čia atėjo – ginti“.

Raštelis, kuris kėlė didesnį siaubą už atsuktą tanko vamzdį: tai buvo lyg peilis Šaltinis: Knygos leidėjų nuotr.

Jam iš aikštės įstrigo keli momentai. Kelias nuo namų apsikrovus nešuliais atrodė ilgas ir sunkus, tačiau, kai atėjus ir pilstant arbatą, tai nepasirodė eilinė veikla.

„Taip ir kovojau su arbatos puodeliu. Atsimenu tai, kaip reguliarų procesą: puodai, vanduo, termosai, žygis iki čia. Tada atsimenu minias, pilstomą arbatą ir „ačiū vaikeli, įpilk“. Ėjimas atrodė ilgas, bet kai patenki čia ir pamatai žmonių akis bei nusiteikimą, tai viską atpirkdavo. Taip ir kovojau su puodeliu arbatos“, – prisiminė pašnekovas. Prie AT iš pradžių buvo ir daugiau jo bendraamžių.

1991 Sausio mėnesio įvykiai 1991 Sausio mėnesio įvykiai. Šaltinis: Kęstutis Vanagas

„Atsimenu kitą momentą, kai buvo didelis mitingas ir moteriškė su šventu vandeniu pašlakstė AT sieną. Mes esame tikintys ir sakome – va čia tai bus galia. Ir tikrai, nuo to pašlakstymo suveikė, nes nebuvo AT puolimo“, – teigė R. Tolvaiša. Jis jau nebeprisimena, kada paskutinį kartą čia buvo tomis lemtingomis sausio dienomis, bet jautė, kad įtampa kaito ir čia žmonės atėjo ne vien pasišypsoti, padainuoti ir pagerti arbatos.

„Atsimenu, kas buvo baisiausia. Tai tas momentas, kai tėvai į kišenę įdėdavo raštelį su mano vardu, pavarde ir namų adresu. Ir kiekvieną kartą patikrindavo, ar turiu. Man tai buvo kaip peilis, nieko kito taip nebijojau“, - prisiminė R. Tolvaiša. Jis tikino jau tada, nors buvo tik vaikas, kuriam tėvai pernelyg neaiškino tokio prasmės, jam buvo aišku, kodėl taip daroma – ir dėl saugumo, jei pasimesiu jis pats, ir niūresniam scenarijui – jei per puolimą žus tėvai.

Tanko vamzdis – į namų langus

AT puolimo tikimybė kaip mat išaugo po Sausio 13-osios įvykių prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos pastato. Ir nors sovietų karinė vadovybė panašių provokacijų bei pastatų užėmimo akcijų surengė ir anksčiau, būtent Sausio 13-oji tapo lūžio tašku pačiam R. Tolvaišai. Kaip daugelis atsimena, kur buvo 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, taip daugelis dar gali pasakyti, kur buvo Sausio 13-ąją.

„Man ta naktis pasirodė, kaip Lietuvos užpuolimas - ne atskirų objektų, o visos Lietuvos. Pamenu, žiūrėjome paskutinius kadrus, kai rodė, kaip užiminėjo televiziją. Be to, per TV bokšto šturmą yra nukentėjusi mano mamos brolio žmonos sesuo – jai sprogo ausų būgneliai ir po to buvo ilgas gydymas, problemos su klausa, reikėdavo prie žmogaus arti ir garsiai kalbėti“, – sakė pašnekovas. Po Sausio 13-osios jo tėvai prie AT pastato jau nebesivedė.

1991 Sausio mėnesio įvykiai 1991 Sausio mėnesio įvykiai. Šaltinis: Kęstutis Vanagas

„Gal tėvai įvertino riziką, galimas grėsmes dėl mūsų buvimo, nors iš tėvų pusės niekada atvirai nejutau baimės, bent jau to neužakcentuodavo“, – sakė R. Tolvaiša. Kitas įstrigęs atsiminimas - Sausio 13-osios aukų laidotuvės, kai teko ilgai pastovėti eilėje prie dabartinės prokuratūros laukiant patekimo į šarvojimo sale paverstus Sporto rūmus.

„Po sausio 13-osios kaimynai susirinkdavo pas tėvus ir tardavosi, ką reikėtų daryti. Pavyzdžiui vienas kaimynas prasitarė , kad sode turėjo išsikasęs rūsį, kuris galėtų būti kaip bunkeris. Kiti kaimynai smėlio maišais tvirtino barikadas prie parlamento“, – lemtingas dienas prisiminė vyras. Toks tėvų ir jo iniciatyvos nebuvo atsitiktiniai.

„Visi šie dalykai man labai artimi, nes ir tėvai ir seneliai nuo mažumės kalbėjo apie partizanus, nes tėvai ir seneliai 1952-1954 globojo paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį, kai jis buvo sužeistas. Tai man šie įvykiai buvo tų istorijų tąsa – reikia padėti kuo gali, bet neatsiklaupti prieš okupantą, geriau žūti, nei neturėti laisvės“, – teigė R. Tolvaiša.

Ramūnas Tolvaiša Ramūnas Tolvaiša. Šaltinis: DELFI / Domantas Pipas

Jau po Sausio 13-osios baimė dėl sovietų karių elgesio slėgė dar ir todėl, kad R. Tolvaišai nereikėjo atsidurti prie parlamento, kur laukta šturmo – gyvendamas Tuskulėnų gatvėje visai šalia sovietų karinės bazės – Šiaurės miestelio jis pats patyrė, ką reiškia grasinimai.

„Kai pro mus važiuodavo tankai ir šarvuočiai, būdavo, kad vamzdį tiesiai tau į langus atsuka. Mes gyvenome trečiam aukšte ir atsukto vamzdžio kampas – tiesiai į mus. Tada atrodė, kad širdis sustoja, nes supranti, ką reiškia šūvio paleidimas į langus“, – vaikystės košmarą prisiminė pašnekovas.

Ginti ne tik tikėjimu, bet ir ginklu

Galiausiai viskas baigėsi – AT nebuvo rimtai šturmuota, Lietuva atsilaikė, Sovietų sąjunga susvyravo ir griuvo po 1991-ųjų pučo, o visi Kremliaus grėsmės prisiminimai, kaip laužai nugrimzdo į praeitį.

Tiesa, dvasios prie parlamento R. Tolvaiša nepamiršo – tada jis prisidėjo prie AT gynybos, kad ir pilstydamas arbatą parlamento gynėjams – pirmiesiems savanoriams, o baigęs mokslus pats nusprendė tapti kariu-savanoriu ir 2010-siais jau tarnavo KASP. Čia AT gynybai vadovavęs Jonas Gečas jau kaip instruktorius pasakojo, kaip būtų buvęs ginamas parlamentas 1991-siais.

Vėliau R. Tolvaiša įsidarbino Lietuvos kariuomenėje: 15 metų patirtis statybos, kelių inžinerijos ir projektavimo srityse pasirodė naudinga infrastruktūros skyriuje. Buvo ir kitų sutapimų.

„Keistas sutapimas. Tuo metu padėjau piliečiams dalindamas ir pilstydamas kavą ir arbatą. O dabar tenka dirbti Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos tarnyboje, kurios viena iš kuruojamų sričių yra karių maitinimas. Nors tiesiogiai su maitinimu nedirbu“, – teigė R. Tolvaiša.

Ramūnas Tolvaiša Ramūnas Tolvaiša. Šaltinis: DELFI / Domantas Pipas

Kaip karys savanoris jis grįždavo prie Seimo per iškilmingus Sausio 13-osios ir kitus minėjimus, stovėdamas karių rikiuotėje, vadinamojoje dėžutėje.

Tačiau dar aštriau Lietuvos gynybą jam priminė 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje: Rusijos agresija prieš ukrainiečius iš pradžių atplėšiant Krymą, o vėliau sukėlus karą Donbase įaudrino ir Lietuvos visuomenę. Tai teigė pajutęs ir R. Tolvaiša.

„Aš vis galvodavau, kas jei priešas ateina, o aš miegu ir esu nepasiruošęs, po 2014-ųjų susidarėme grupeles, žinome kur reikia susirinkti, net jei nelieka mobiliojo, interneto ryšio.

Jau tada su giminaičiais aptarėme, kuo galime prisidėti: jei negali ginklu prisidėti, tai nebūtina, imk – fotografuok, filmuok, kad visas pasaulis pamatytų, skalbk rūbus, pjaustyk bulves, sužeistuosius gydyk“, – 2014-ųjų nerimą bei patarimus prisiminė pašnekovas.

Jis tada ir pats sukaupė daugiau vaistų, maisto atsargų – įprotis, iš kurio dauguma lietuvių būtų pasišaipę iki pandemijos laikų. Tačiau 2014-siais, o ir dabar, R. Tolvaišos teigimu, grėsmė rytuose yra reali.

Raštelis, kuris kėlė didesnį siaubą už atsuktą tanko vamzdį: tai buvo lyg peilis Šaltinis: Lietuvos kariuomenės nuotr.

„Neramus kaimynas šalia – tai ne burbulas, matėme ir Ukrainoje ir dabar Baltarusijoje, bet budrumas yra svyruojantis dalykas, kaip ąžuolas, kuris giliau įleidžia šaknis, kai būna audra, o vėliau budrumas nukrenta.

Jei karas rytoj, manau, čia ir vėl bus ta minia, gal net didesnė. Kodėl taip sakau? Nes mačiau, kad 2014-siais buvo mūsų kuopose, kai neramumai vyko šalia. Jau tada susirinko masė žmonių, kurie norėjo išmokti daugiau ar pasilikti ilgiau tarnauti“, – ryžto neslėpė savanoris.

×