Su Rasa Siudikiene, Geštalto psichoterapijos praktike, kalbamės apie daugelį santykiuose sutinkamų stereotipų ir realybių, apie kurias kalbėti atvirai kai kada gali būti nejauku. Tačiau specialistė ne pasmerkia, o paaiškina vienų ar kitų veiksmų kilmę bei atskleidžia galimus sprendimo būdus.

Kalbėdama apie viltį, jog išties toksiškas partneris pasikeis, Rasa išblaivina: „Dažniausiai niekas nenori keistis. Šiaip žmogui yra būdinga priešintis pokyčiams, o čia reikia pačiam užsinorėti. O kam? Kodėl turėtų norėti, jeigu jam nėra blogai. Jam turi kažkas atsitikti, kažkas stipriai pasikeisti, kad norėtų. Tai gali būti emocinis sukrėtimas, gal skyrybos arba kažkoks įsisąmoninimas, nušvitimas, kad atsirastų „stop“, daugiau taip tęsti negalima. Reali tokio pokyčio tikimybė labai maža, ypač jei antra poros pusė yra prisitaikanti, užguita”.

Rasa Siudikienė

– Rasa, ar sutiktumėte, kad dviem suaugusiems žmonėms apsigyventi po stogu – jau savaime iššūkis? Juk nebūna taip, kad nereikia vienas prie kito taikytis. Ir, ko gero, kiekvienas mūsų turime savo tamsiųjų pusių bei tamsių momentų, silpnų, jautrių akimirkų. Būna – nuovargis, neviltis išprovokuoja elgesį, kuriuo nesididžiuojame.

– Tikrai taip. Bet kuriame santykyje yra tam tikras laipsnis prisitaikymo.

Svarbu suvokti, kad mes visi ateinam į poros santykį atsinešdami didelę patirtį iš prigimtinės šeimos. Atsinešame tarsi įrankių kraitį: vaikiškuosius elgesio modelius, (ne)gebėjimus išbūti konfliktuose, vengimo/prisirišimo taktikas, baimes, saugumo poreikį, norą kontroliuoti ir t.t.

Tie įrankiai gali būti tinkami, o gali būti sugedę, moraliai nusidėvėję, bet mes vis tiek juos naudojame. Ypač krizinėse situacijose, pavargę, įžeisti pritaikome juos automatiškai, nepagalvodami.

Išskirčiau santykio svarbą abiems. Tais atvejais, kai nuovargis ar kitos bėdos išprovokavo elgesį, kuriuos nesididžiuojame, atslūgus įtampai mes sąmoningai einame į kontaktą savitu būdu: kalbamės, atsiprašome, galbūt apsikabiname.

O tais atvejais, kai partneriui ypač sunku išreikšti emocijas („susimausiu“, „nevyriška“, „apsijuoksiu“ ir t.t.), jis atsiprašo kitu būdu. Apkabina, atneša kavą į lovą arba perka gėles.

Mes visi tai darome, kai santykis yra svarbus. Kitas žmogus yra svarbus. Kai prisiimame atsakomybę už savo indėlį į santykį.

– Ar pyktis poroje, santuokoje – normalu? Yra žmonių, kurie sako niekada nesipykstantys. Kaip taip gali būti? Ir ką tai reiškia?

– Su metais ateina poros branda, kuomet konfliktų gerokai sumažėja, jie ramesni. Tačiau net gerai susigrojusi pora pasipyksta, nes ir ten pasitaiko netikėtumų, nenumatytų situacijų.

Pyktis poroje yra normalu, kaip ir visos emocijos. Emocijos nėra nei blogos, nei geros. Jos sukyla ir mes jas patiriame. Neužsisakėme, nesiekėme jų, bet patiriame.

Pyktis poroje – lyg švieslentėje užsidegusi situacija. Ką tai sako mums apie mūsų santykį? Kaip jaučiamės ir ką darysim su tuo? Ką galiu keisti aš, o ką gali keisti tu?

Nesakau, kad pykitės į sveikatą kasdien. Tikrai ne!

Tačiau išgirdusi „mes niekada nesipykstame“, žiūriu šiek tiek įtariai. Čia lemiamą reikšmę turi žodelis „niekada“. Jeigu tikrai partneriai NIEKADA nesipyksta, tikėtina, kad kažkuris iš partnerių slepia emocijas, kaupia nuoskaudas savyje, kažko bijo, nuolat prisitaiko. Gaunasi tokia mažakraujystė santykiuose. Nėra gyvasties. Lėta erozija.

Psichoterapijos klientai, įvardindami sunkumus, taip pat dažnai teigia „niekada“ nesipykstantys ir nepykstantys. Nuneigtas pyktis, slepiamos emocijos, kaupiamos nuoskaudos sukelia vidinį spaudimą, o psichika randa plyšelį išleisti susikaupusį garą.

Tai gali būti priežastimi, dėl kurios klientas atėjo į psichoterapiją – dėl panikos atakų, depresijos, aukšto nerimo, santykių krizės, psichosomatinių susirgimų ir pan. Psichoterapijos pagalba padeda žmogui atsigręžti į save, legalizuoti emocijas, subalansuoti savastį.

– Kaip, jūsų manymu, konfliktą poroje reiktų išlaikyti pagarbiu? Kai supykstame, kartais užvaldo vargiai suvaldoma agresija, pyktis fontanais veržiasi per ausis. Arba kitiems priešingai – fontanų nebus, bet jo išraiškos – nors šaltos, bet ne mažiau žiaurios. Kaip išmokti konfliktuoti bei pyktis taip, kad susitaikius nesivilktų išsakytų žodžių suformuotos nuoskaudos? Gal yra kokie nors žodžių junginiai, kalbėjimo perspektyva, kurios geriau vengti?

– Taip, tikra tiesa – pykčio išveikimas santykyje su kitu, itin aktuali tema. Verta pasigilinti į teiginį, kad žmogus tobulėja tik santykyje su kitu.

Ypač skaudūs konfliktai ten, kur daug emocijų ir mažai sąmoningumo. Aštrūs kivirčai, kuomet pyktis veržiasi per ausis, labiau rodytų neišdirbtas emocijas, savęs nepažinimą, sąmoningumo trūkumą. Taip pat ir šaltieji strategai konfliktų lauke dėliojantys minas „priešininkui“ – tokie patys emociniai pirmokai.

Kaip anksčiau minėjau – tai vaikiškieji režimai. Žmogus, einantis sąmoningumo keliu, užsiimantis savęs pažinimu, mokosi išbūti konfliktuose nesusižeisdamas pats ir neįžeisdamas partnerio. Tai galima pavadinti gebėjimu neįkristi visomis keturiomis į konfliktinę situaciją, o tarsi išbūti šalia jos.

Pagarba sau, pagarba partneriui ir pagarba mūsų santykiams – tai pamatas, kurio konfliktai negriauna, bet priešingai mokina porą, leidžia kaupti patirtį. Štai keli praktiniai patarimai:

Išminties pertraukėlė. Susiklosčius konfliktinei situacijai, labai svarbu laiku pastebėti užkylančias emocijas, nelaukti, kol abu svaidysitės įžeidimais. Atsitraukite išminties minutei.

Galima pasakyti partneriui „suprantu, kad dabar esame apimti emocijų, galime prišnekėti nesąmonių, padarykime trumpą pauzę ir sugrįžkime“. Arba „girdžiu tave, suprantu, kaip tu jautiesi, bet dabar negaliu taip greit sureaguoti, man reikia kelių minučių apgalvoti“.

Ši išminties pertraukėlė – tai proga pasitelkti sąmoningumą ir nepaleisti į darbą vaikiškųjų metodų. Trumpas atsitraukimas 10-15 minučių bus naudingas abiem partneriams.

Susitelkimui, minčių surikiavimui, kad prieš tęsiant konfliktą žinotų, kas kiekvienam šioje situacijoje yra svarbiausia, ir kokio konflikto užbaigimo norima. Atėjus į konfliktinę temą labiau pasiruošus, pora ramiau kalba, argumentuoja, labiau girdi vienas kitą.

Kalbėti apie save. Konfliktuojant stenkitės kalbėt „aš“ kalba: ką patyrėte, kaip jaučiatės, kokios mintys jums kyla, ką supratote. Pastebėkite, šioje kalboje yra tik „aš ir mano patyrimas“, bet nėra jokio „tu – blogas“. Pateiksiu pavyzdį, o skaitytojai lai pajaučia skirtumą, kurioje situacijoje kyla agresija ir noras gintis, o kurioje lengviau išbūti.

Pirmas variantas:

– Juk paprašiau tavęs sutvarkyti stalą! Tu visada įlindęs į tą savo telefoną. Buitis ir visi darbai tik mano. Tu grįžti iš darbo kaip ponas, o aš nuo ryto iki vakaro su vaiku. Tikiuosi pagalbos bent jau tau sugrįžus vakare, bet tau viskas dzin!

Antras variantas:

– Jei gerai supratau, tu nesutvarkei stalo. Man liūdna. Jaučiuosi nusivylusi, neišgirsta. Vaikas šiandien labai neramus buvo, laukiau vakaro, tikėjausi pagalbos.

Taigi, gebėjimas pasakyti nemalonius dalykus ir tuo pačiu išsaugoti pagarbų santykį, yra susijęs su sąmoningumu, su gebėjimu valdyti emocijas. Nepataikaujant, bet ir neskaudinant.

– Vienas iš pykčio parodymo būdų – tyla. Būna, žmonės atsitveria tylos siena ir šitaip baudžia savo artimąjį. Ar sutiktumėte, kad tai – toksiška? Kodėl?

– Čia yra du aspektai. Intensyvios emocijos, tokios kaip pyktis, nusivylimas ar liūdesys, gali taip staigiai užvaldyti, kad būtų sudėtinga konstruktyviai kalbėtis. Išsijungimas iš pokalbio ir atsivėrimas tyla gali būti trumpas, automatinis gynybos mechanizmas, siekiant apsisaugoti nuo tolesnių emocinių kančių.

Kai iškyla pavojus arba jaučiamės netikėtai užpulti, įsijungia pasąmonė ir įvykdo vieną iš komandų: kovoti, bėgti arba sustingti. Ten, kur yra netikėtumo, tai suveikia per kelias sekundes: apšaukiame vairuotoją, kuris pervažiuodamas per balą aptaškė mus (kovojame), trenkiame durimis vidury konflikto (bėgame), nutylame įsibėgėjus barniui (sustingstame).

Svarbu atpažinti tai savyje, nurimti ir veikti konstruktyviau.

Jau pasikartosiu, bet savęs pažinimo raumuo turėtų būti treniruojamas visą gyvenimą. Tai padeda mums ne tik atpažinti, kas kyla viduje, bet ir suvaldyti emocijas bei saugo santykį.

Taigi, trumpas apsitvėrimas tylos siena nėra toksiškas, tačiau visai kas kita, kai yra ilgalaikė tylos siena. Toksiška tyla – tai sąmoningi nekalbadieniai, atsisakymas bendrauti su asmeniu, kuris nori bendrauti.

Baudimas tyla – tai vienas toksiškiausių elgesio modelių konfliktuose dėl kelių priežasčių:

Tai piktybinis noras kontroliuoti kito žmogaus elgesį: asmuo, kuriam skirta tylos siena, dažnai būna priverstas keisti savo elgesį. Kuomet bendravimas tikslingai nutraukiamas, žmogus gali ieškoti būdų, kaip jį atkurti. Atsiprašyti už tai, ko nepadarė, atlikti užduotis, už kurias nėra atsakingas, arba elgtis per prievartą taip, kad tik baigtųsi ta slegianti tyla.

Manipuliavimas emocijomis. Žmonių savivertei gana stipriai įtaką daro artimiausi žmonės. Ypač tėvų ir vaikų santykiuose. Tylos siena – tai griežta bausmė, nepritarimas, tai emocinė trauma. Jeigu artimiausias žmogus baudžia tyla, tai sukelia emocinę įtampą, kuri žeidžia, gali priversti jausti gėdą, kaltę ir norą pasikeisti.

Savivertės menkinimas. Asmuo jaučiasi atstumtas tylinčio partnerio, ypač to, kurį myli, todėl pradeda abejoti savimi ir jaustis nuvertintu bei nevertu meilės ir pagarbos. Būti ignoruojamam ir nepripažintam kelia grėsmę asmens egzistavimo pagrįstumui, tai stipriai kenkia savivertei.

Izoliavimas ir depresija. Ignoravimas sukuria izoliaciją nuo bendravimo, kuri gali sukelti vienatvės jausmą, gali vesti link depresijos.

Neigiamas poveikis sveikatai. Moksliniai tyrimai rodo, kad asmenims, patiriantiems toksišką tylą, stimuliuojama priekinė smegenų žievės sritis, atsakinga už skausmo registravimą. Tai reiškia, kad tyla baudžiami žmonės jaučia ne tik emocinį skausmą, bet ir tam tikrą fizinį skausmą. Pastebėta, jog gali kilti įvairūs šalutiniai poveikiai sveikatai: svorio pokyčiai, didėjantis kraujospūdis ir miego sutrikimai.

– Nereta problema porose – tai kontroliavimas. Ką manote apie partnerio telefono tikrinimą paslapčiomis?

– Intensyvus noras kontroliuoti partnerį kyla iš didelio nesaugumo jausmo.

Tai gali būti nesaugumas pačiame santykyje. Pavyzdžiui, anksčiau įvykusi partnerio neištikimybė, lošimai ir pan.

Arba nesaugumas, kylantis iš „kontrolieriaus“ asmenybės. Pavyzdžiui, kontroliuojantis asmuo jaučiasi nepatrauklus, bijo būti išduotas, gal vaikystėje gyveno neištikimų tėvų šeimoje, gal draugų šeima ką tik iširo dėl neištikimybės ir pan.

Taigi, kontroliavimas tikrinant partnerio telefoną yra tik pasekmė. Tikrosios priežastys slepiasi arba poros santykyje, arba kontrolieriaus asmenybėje.

Apžvelkime abu:

Realus nepasitikėjimas partneriu. Manau, kad poroje labai svarbu pasitikėjimas. Jeigu buvo sugriautas pasitikėjimas, jis turi būti atstatytas. Savaime neatsistatys, tam reikia pastangų.

Jeigu jau buvo padaryta klaidų, dėl kurių kilo pagrįstas nepasitikėjimas, svarbu suprasti abiems, kad kontroliuojantysis kenčia ir tai nėra tik jo problema. Tą problemą sukūrė partneris savo veiksmais arba jie abu. Reikėtų aptarti poroje, kas padėtų atstatyti pasitikėjimą, kas nuramintų kontroliuojantį.

Pavyzdžiui, galbūt kažkurį laiką abiejų telefonai galėtų būti atvirai dedami ant stalo ir be užrakto. Jeigu nėra ko bijoti, tai nekils problemų.

Ir priešingai. Jeigu partneris telefoną saugo, nepaleidžia iš rankų, su juo ir į rūsį, ir į vonią, ir į tualetą, tuomet normalu, kad „kontrolieriaus“ nerimas didėja, nesaugumo jausmas auga.

Svarbu kalbėtis atvirai: jeigu pora lieka kartu po neištikimybės, tai kaltininkas prisiima pasekmes ir stengiasi atstatyti sugriautą pasitikėjimą, o ne dar labiau jį kurstyti. Praktikoje tai gali būti ne tik telefonas be užrakto.

Pavyzdžiui, kaltininkas apmoka partnerio psichoterapiją, gydymo išlaidas. Arba inicijuoja ir finansuoja poros terapiją ir pan.

Nepasitikėjimas, kylantis iš pačio „kontrolieriaus“ vaizduotės. Kai pagrindo nepasitikėti nėra, toks spaudimas dar labiau atstumia, skatina bėgti nuo dusinančio santykio. Todėl „kontrolieriui“ reikėtų labai rimtai pagalvoti apie saviugdą. Galbūt ilgalaikę psichoterapiją, kol dar santykis nenukentėjo ir kontrolė nenuėjo per toli.

„Kontrolieriui“ svarbu atsukti žvilgsnį nuo persekiojamo partnerio į save patį ir užsiimti savimi. Padedamas psichoterapeuto „kontrolierius“ nurimtų ir galėtų pats suprasti, kur yra tikrosios nesaugumo šaknys. Ar noras kontroliuoti partnerį yra realus? Ar jis kyla dėl praeitų santykių arba vaikystės traumų perkėlimo į dabartinį santykį?

Jeigu nėra galimybės lankytis psichoterapijoje, tuomet padėtų saviugdos knygų skaitymas apie savivertę, vaikystės traumas. Taip pat ir seminarų klausymas, dalyvavimas įvairiose palaikymo grupėse ir pan. Mylintis partneris supranta, su kokiais vidiniais demonais kovoja antra pusė, tad galėtų paremti, padėti.

– Ar partneris mūsų gali kažkur neišleisti? Į susitikimą su draugais ar draugėmis? Įmonės vakarėlį? Solo kelionę? Iš vienos pusės man norisi muštis į krūtinę, kad tikrai negali. Iš kitos – o jei partnerį tai verčia nekomfortiškai jaustis? Kaip laviruoti tokiose situacijose?

– Labai gerai parinktas žodis „laviruoti“. Iš tiesų, būti poroje – tai laviruoti tarp asmeninių vertybių, lūkesčių, norų, tikslų.

Sėkmingai išlaikome pusiausvyrą ir balansuojame, kai esame laisvi, kai pasitikime savimi ir partneriu. Tačiau yra situacijų, kai pasitikėjimas sugriautas arba stipriai skiriasi poros pomėgiai. Vienam reikia solo kelionių, kitam mieliausios „kelionės“ – žiūrėti jas TV ekrane.

Visais atvejais padėtų atviras kalbėjimas. Kodėl neišleidžia, kaip jaučiasi, kodėl taip jaučiasi, kas padėtų jaustis geriau. Koks galėtų būti kompromisas, kokios kompensacijos ir pan.

Pavyzdžiui, žmona sutinka su vyro žvejyba savaitgaliais, tačiau sutaria, jog kas antrą savaitgalį visa šeima leidžia kartu. Jeigu sunku susitarti, sudėtinga išsakyti savo norus arba sunku atlaikyti partnerio spaudimą, galima rašyti laišką. Taip pat padėtų poros terapija, kurios metu išlaikoma pusiausvyra pokalbyje, padedama geriau suprasti vienam kitą ir išlaviruoti tarp norų ir lūkesčių.

Taigi, ar gali partneriai vienas kito kažkur neišleisti? Taip, gali neišleisti, jeigu firmos vakarėlis vyks pirtyje, kur dalyvaus buvusi meilužė iš marketingo skyriaus. Ne, negali neišleisti, jeigu vyro dalyvavimas klasiokų susitikime kelią žmonai nerimą be jokio pagrindo, tik dėl pačios nepasitikėjimo savimi. Svarbu kalbėtis apie tai atvirai.

– Jei santykiai yra iš tiesų toksiški – jei juose gausu žeminimo, purvinų konfliktų, kontrolės, gąsdinimo – ar tokius dar įmanoma pataisyti? Ar realu, kad iš tiesų toksiškai besielgiantis partneris (ar pora) norės mokytis pakeisti savo elgesį? Kalbėkime ne apie teorines galimybes, kur „jei labai nori, viskas įmanoma“, bet apie realią tikimybę.

– Taip, kaip apibūdinote toksiškus santykius, man labiau sietųsi su asmenybiniai sutrikimais, todėl performuokime klausimą: „Ar visos asmenybės gali keisti savo elgesį“? Dauguma taip, gali, bet tikrai ne visos.

Palankios sąlygos keisti toksišką elgesį poroje būtų saugumas, pasitikėjimas, noras keistis, palaikymas, psichoterapinė pagalba.

Ar tai įmanoma, jeigu toksiškas elgesys daug metų griovė santykį? Grįžtant prie pirminio klausimo, ar realu, jog toksiškai besielgiantis partneris norės pakeisti savo elgesį – čia lemiamas žodis „norės“.

Dažniausiai niekas nenori keistis. Šiaip žmogui yra būdinga priešintis pokyčiams, o čia reikia pačiam užsinorėti.

O kam? Kodėl turėtų norėti, jeigu jam nėra blogai. Jam turi kažkas atsitikti, kažkas stipriai pasikeisti, kad norėtų. Tai gali būti emocinis sukrėtimas, gal skyrybos arba kažkoks įsisąmoninimas, nušvitimas, kad atsirastų „stop“, daugiau taip tęsti negalima. Reali tokio pokyčio tikimybė tlabai maža, ypač jei antra poros pusė yra prisitaikanti, užguita.

– Kodėl tiek daug žmonių kenčia nelaiminguose santykiuose? Jie metų metais yra nelaimingi, užguiti, jų poreikiai nepatenkinti. Bet toliau būna kartu.

– Nelaimingi santykiai yra labiau apie abu poroje esančius žmones negu apie vieną tironą. Kai vienas žemina ir maišo su purvais, kitas moka tame purve išgyventi metų metus.

Tironui keičiantis į gerą, jo auka liktų be darbo, todėl jie vienas kitą gerai papildo ir nepalieka. Tai vadinama ko-priklausomais santykiais, kurių ištakos gali driektis labai toli atgal į praeitį.

Pavyzdžiui, kenčiančiojo vaikystėje: tėvų konfliktai, alkoholizmas, darboholizmas, smurtas, prievarta, skurdas, apleistumas ir t.t. Visa tai generuoja jaunam organizmui stresinių hormonų kokteilį, moko išgyventi tokioje gyvenimo normoje.

Pripratimas prie stresinių hormonų kokteilio yra panašus į priklausomybę nuo narkotikų. Todėl suaugus pasirenkamas kentėjimas nelaiminguose santykiuose, kaip garantas, kad stresinio kokteilio nepritrūks. Išėjimas iš tokių santykių neišvengiamai sukels abstinenciją.

Yra apibendrinimas, kad toksiškuose santykiuose „aukos“ sugrįžta pas „budelius“ vidutiniškai po 7 kartus. Taigi, išėjimas iš toksiško santykio nėra toks lengvas, kaip atrodytų sveikos savivertės žmonėms. Dažniausiai aukos išėjimas neįmanomas be artimųjų paramos, be psichoterapijos ir be pačios „aukos“ pastangų keistis.

– Kai kas sako – dėl vaikų. Kaip manote, ką jaučia vaikas ir kas jam perduodama, kai tėvai nelaimingi kartu? Ir kalbu nebūtinai apie tokius ekstremalius atvejus, kur namuose skraido daiktai ir aidi riksmai. Tai gali būti toks dažnai pasitaikantis vidurys, kai žmonės šnekasi apie einamuosius reikalus, bet intymiąja prasme (ne tik sekso) yra svetimi ir nelaimingi.

– Seksas ir intymumas – susisiekiantys indai. Geštalto psichoterapijoje sekso terapijos negalima atskirti nuo poros terapijos. Trūkstant intymumo nukentės poros santykiai arba atvirkščiai – porai nesutariant, sutriks intymumas.

Vaikai – tėvų tęsinys, tai buvusi mamos kūno dalis. Todėl nereikia stebėtis, kad vaikai gana greitai pajaučia įtampas tarp tėvų, kenčia dėl tėvų nekalbadienių arba pradeda rūpintis „nukentėjusiuoju“ tėčiu arba mama, nors žodžiais niekas nebuvo pasakyta.

Ir čia nėra jokios mistikos, taip jau sudarytos žmogaus smegenys, dalis jų atsakinga už išlikimą. Todėl vaiko kūnas nerimauja, ilgainiui tai veda į žemą savivertę, nepasitikėjimą, įvairių baimių atsiradimą, bendravimo sunkumus, gali paskatinti savižalą, atsiribojimą ir pan. Ketinimas „gyventi dėl vaikų“ gali būti žalojantis labiau nei įsivaizduoja patys jo sumanytojai.

Kita vertus, vaikai yra atsakomybė ir tėvų įsipareigojimas ilgam laikotarpiui. Nelaiminga pora gali likti tame santykyje dėl vaikų ir iš racionalių sumetimų, suprasdami, jog po skyrybų vaikai niekur nedings. Išliks pareiga juos auginti ir gali būti sunkiau dalintis vaikų priežiūra, užtikrinti jiems bendravimą su abiem tėvais, vežioti į darželį, mokyklas ir t.t.

Racionaliai apsvarsčius gali būti siekiama išsaugoti šeimą dėl vaikų, ypač kai vaikai yra dar labai maži ir tėvai bijo juos traumuoti. Čia, pasiliekant santykyje „dėl vaikų“, labai svarbu iš tiesų pasistengti išsaugoti pagarbą, pasistengti patiems būti laimingais tiek, kiek įmanoma toje situacijoje, ir atpalaiduoti vaikus nuo slegiančios įtampos.

Jeigu mes kalbame ne apie toksiškus santykius, o apie susvetimėjimą, išblėsusią aistrą, kur kas svarbiau užduoti klausimą ne apie skyrybas, o kaip mes tai susikūrėme. Nemažai besiskiriančių porų susiduria ne su kažkokiais neištoleruojamais skirtingumais, bet su išblėsusia aistra, pagarbos trūkumu, dėmesio stoka, kai drugeliai jau nebeskraido pilve, žibutėmis nebelyja, už kampo lūkuriuoja naujas partneris. Naujuose santykiuose gali ištikti panaši situacija, jeigu nebus kaupiama patirtis, nebus atsakomybės analizuoti savo asmeninio indėlio į santykius.

Visi sprendimai turi savo kainą. Skyrybos turi savo kainą. Sprendimas likti šeimoje „dėl vaikų“ irgi turi savo kainą. Svarbu įsivertinti visus kaštus ir laiku pastebėti, kada kaina tampa per didelė: kiek kainuoja mamos ašaros? Kiek kainuoja vaikystė be juoko? Kiek kainuoja gyventi su nuolatiniu guzu gerklėje ir nepilnai kvėpuojant?

Kartais už šeimos modelį „dėl vaikų“ sumokame tų pačių vaikų ligomis, sutrikimais, tarpusavio santykiais, depresijomis ir t.t.

– Ar yra kažkas svarbaus, ko nepaklausiau?

– Pabaigai norėčiau padovanoti skaitytojams šiek tiek išminties. Tai 1969 metais Frederiko Perlzo sukurta Geštalto malda, neturinti nieko bendro su religija.

Paprasti žodžiai sulaukė populiarumo JAV, o vėliau ir visame pasaulyje sukėlė audringą reakciją, susižavėjimą ir gausybę interpretacijų, o šiuo metu yra laikoma legenda psichoterapijos specialistų praktikoje. Ką šie žodžiai reiškia jums ir jūsų porai?

„Aš darau savo, tu – savo.
Aš nesu čia tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius.
Tu nesi čia tam, kad atitiktum mano lūkesčius.
Tu esi tu, aš esu aš.
Ir jei mes kada atrasime vienas kitą, bus nuostabu.
O jei ne, ką padarysi….“

Originalus tekstas:
"I do my thing and you do your thing.
I am not in this world to live up to your expectations,
And you are not in this world to live up to mine.
You are you, and I am I,
and if by chance we find each other, it's beautiful.
If not, it can't be helped."
(Dr. Frederick Perls, "Gestalt Therapy Verbatim", 1969)

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt