Kaip aš ieškojau vyro Tinderyje: draugės aikčiojo jį išvydusios, bet vienas jo atsakymas skaudžiai nusviedė mane atgal į realybę

Ar jūs tikite meile iš pirmo žvilgsnio? Ar tikite, kad kažkur pasaulyje yra tas ponas ar ta ponia tobulybė? Kai man buvo 18-ka, ir aš tikėjau. Deja, gyvenimas parodė, kad tobulų žmonių nebūna. Visi yra kažkuo „nepatogūs“, prie visų reikia derintis, visi turi savo privalumų ir trūkumų. Aš – ne išimtis. Aš irgi nesu patogi ir nenoriu prieš vyrus apsimetinėti. Todėl kai mane bando įsprausti į rėmus, aš juos sulaužau. Taip nutiko ir šioje Tinderio kronikų istorijoje, kuri prasidėjo it pasaka, ir atrodė, kad laiminga pabaiga jau ne už kalnų.

Tie, kas seka ir skaičiuoja, žino, kad tai jau trečias mano bandymas susirasti vyrą Tinderyje (pirmieji aprašyti čia ir čia). Ir, jei atvirai, šis buvo išties daug žadantis. Vienu metu net pagavau save svarstančią, o gal jis ir yra tas vienintelis? Pavadinkime jį Tomu. Taigi Tomas man parašė ir pasiūlė susitikti. Nesipuošiau, galvojau, nubėgsiu kavos ir viskas. Nieko nesitikėjau. Jis atvažiavo su geru automobiliu. Gražus, besišypsantis, atrodė pozityvus, maždaug 40 metų vyras. Aš jam patikau, todėl jau kitą dieną mane pakvietė į kiną. Tą kartą pasistengiau: pasidažiau, užsivilkau suknelę, ką darau itin retai. Puikiai praleidome laiką. Jis pasakojo apie savo darbą, kad dėl jo 5 dienas nebūna Lietuvoje, po to 2-iems grįžta. Man pasirodė kone idealus variantas – aš esu dirbanti, užsiėmusi, bus pats tas.