– Jūsų akimis žiūrint, kokias dažniausias klaidas daro moterys, patiriančios smurtą artimoje aplinkoje?
– Neįvardinčiau to klaidomis. Kai moteris patiria fizinį smurtą artimoje aplinkoje, jai yra be galo sunku, ji pasimetusi, galvoje sumaištis, nes pats brangiausias, mylimas žmogus ir partneris naudoja smurtą ir ji pati sunkiai gali tai suvokti. Todėl specializuotos kompleksinės pagalbos centrai dirba, kad šias moteris įgalintų, nes smurto pasekoje atsiranda didelių baimių, pvz. smurtautojų gąsdinimai, kad vaikai bus atimti. Tas kelias yra sunkus ir, mano nuomone, visada reikia eiti teisiniu keliu, o mes turime ir privalome joms padėti. Tačiau svarbiausia yra suvokimas, kad tai, kas vyksta, yra psichologinis ar kitoks smurtas. Ir vien jau suvokimas yra pasipriešinimas smurtui, o jeigu moteris ryžtasi eiti toliau, tai visi jos veiksmai, žodžiai ar mintys yra vienas didelis pasipriešinimas smurtui.
– Matyt, situacija tampa keblesnė, kai yra vaikų. Moterys galvoja apie pabėgimą kartu su vaikais. Kaip tai gali atsisukti prieš pačią auką?
– Psichologinis smurtautojas labai gerai apgalvoja savo ėjimus į priekį, todėl čia, kaip ir žaidžiant šachmatais, auka privalo apgalvoti visus savo ėjimus. Atvejai labai individualūs ir skirtingi.
– Kaip elgtis turint vaikų? Ką jiems pasakoti apie tėtį? Ar leisti su juo susitikti? Kaip išlikti objektyviai?
– Situacijos yra gana skirtingos. Kai vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudytojais, dažnu atveju nėra skiriama kardomoji priemonė tėvui nesiartinti prie vaikų, nors skiriama nesiartinti prie aukos (vaikų mamos). Čia susiduriame su pačiais absurdiškiausiais atvejais ir pasakysiu, kad dažnu atveju tėčiai ima manipuliuoti vaikais. Tačiau tokia situacija nėra vien tik Lietuvoje, su tokiais atvejais susiduriama ir kitose šalyse.
– Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai, patyrus smurtą?
– Kreiptis į policiją, į to miesto specializuotą kompleksinės pagalbos centrą, kuriuose kompetentingi teisininkai suteiks pagalbą, o, jei reikalinga, ir psichologo pagalbą.
– Kaip tie žingsniai skiriasi, priklausomai nuo patirto smurto rūšies: seksualinis, fizinis, psichologinis?
– Patys pirmieji žingsniai, tai jau yra suvokimas ir kreipimasis pagalbos: į policiją, specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, kur bus sudarytas pagalbos planas ir numatyti tolimesni žingsniai.
– Jūsų manymu, kodėl tiek nedaug bylų pasiekia teismą ir dar baigiasi aukos labui?
– Dėl įrodymų trūkumo, dėl patiriamo psichologinio smurto teismo proceso, kuris užtrunka ne vienerius metus, dėl to, kad auka paliekama gyventi, dirbti, prižiūrėti vaikus ir t.t. ilgą laiką su minimalia pagalba, kai tuo metu jai reikia palaikymo 24/7. Todėl labai svarbu būti pasiruošus, apsiginklavus įrodymais ir psichologine pagalba, palaikymo komanda (tokių yra ir uždarose socialinių tinklų grupėse), specialiomis knygomis, reikia pačiai aukai labai daug domėtis ir dirbti, siekti, norėti išeiti iš smurtautojo-aukos rato. Ir dar suvokti, kad tas išėjimas tęsis ne vienerius metus, todėl kantrybė, specialus bendravimo su smurtautoju būdas ir palaikymas iš išorės yra be galo svarbūs, kad teismo procesas įvyktų ir psichologinis smurtas būtų įrodytas.
– Kas galėtų tą situaciją pakeisti?
– Visuomenės švietimas, prevencija šiuo klausimu, mokymai specialistams. Labai gilūs ir išsamūs, tiek pačių moterų, tiek visų susijusių tarnybų darbuotojų. Ne vienos dienos kursai, bet nuolatiniai mokymai stiprių šios srities specialistų, kurie dirba su smurto aukomis. Tik tokiu būdu lėtai, bet įduosime įrankius smurtui pasipriešinti ir pažaboti ir pradėsime keisti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Sunku pripažinti, nors ir gyvenam XXI amžiuje, tačiau Žemaitės „Marti“ vis dar vyksta už kaimyninių durų.
