Ėmė kontroliuoti finansus
Savo pasakojimą Rimantė pradeda iš toli, kai prieš 14 metų ji su savo vyru nutarė kurti šeimą. Atsikraustė į naują miestą, paėmė paskolą, įsigijo namą dar iki santuokos, pradėjo lauktis pirmojo vaikelio. Viskas ėjosi taip, kaip ir įprastose šeimose. Problemos pasimatė palaipsniui. „Iš pradžių jis susidėjo su kažkokia kompanija ir tapo finansų konsultantu. Pradėjo važinėti į seminarus, konferencijas, jo nebūdavo namuose nei darbo dienomis, nei savaitgaliais. Mums buvo neseniai gimęs ketvirtas vaikas. Tai buvo prieš ketverius metus. Išvažiuodavo savaitgaliui, telefonas išjungtas, aš sėdžiu su vaikais namie. Jis grįžta visas laimingas, patenkintas. Ėjo laikas. Prasidėjo manęs žeminimas, kad aš nieko nesuprantu, kad nepalaikau jo. Bet kaip man palaikyti, jei aš nuolat būnu su vaikais, galimybių išvykti neturiu. Galiausiai jis nutarė išeiti iš savo nuolatinio apmokamo stabilaus darbo ir likti tik finansų konsultantu. Jiems prižadėjo aukso kalnus“, – pasakojo moteris.
Be abejo, aukso kalnų nebuvo. Šeimą ištiko finansinė duobė. Sutuoktinis metus-du buvo be užmokesčio. Maža to, prasidėjo užgauliojimai ne tik prieš žmoną, bet ir vaikus. Tiesa, moteris prisipažįsta, kad ir anksčiau jis buvo pakėlęs prieš ją ranką. „Jis visada buvo tokio ūmaus charakterio. Pamenu, prieš kokius šešerius metus buvo neseniai gimusi dukrytė. Automobilyje kilo konfliktas, jis dėl kažko man priekaištavo ir trenkė kumščiu. Praskėlė antakį, vaikščiojau su mėlyne po akimi. Visus įtikinau, kad atsitrenkiau į mašinos dureles. Jokių veiksmų nesiėmiau. Toliau gyvenome. Nieko nepadariau, nors galėjau visiems parodyti ir papasakoti. Įžeidinėjimai tęsėsi. Visada būdavo: atnešk, nunešk, paduok, ne ten padėjai, blogai sudėjai indus. Bet gyvenau tame ir galvojau, kad gal tai yra normalu. Leidausi engiama. Sakydavau, kad jei nepasikeis, reikės ieškoti pagalbos, kad negalima šitaip elgtis, raginau eiti pas psichologus. Jis sakydavo, kad niekur neis“, – pasakojo Rimantė. Didžiausios bėdos prasidėjo nuo 2017 metų. Moteris pradėjo dirbti, finansinės problemos sumažėjo, bet sutuoktinis pradėjo kontroliuoti jos pajamas ir išlaidas, liepė viską suvedinėti į programėlę, rinkti čekius. „Būdavo toks absurdas. Nespėdavau net grįžti iš parduotuvės, o jis man skambindavo ir sakydavo: „Tu dar nesuvedei čekio“. Aš ką tik iš parduotuvės išėjusi, sakau: „Aš dabar vairuoju, namo važiuoju“. O jis sako, kad suvesti reikėjo iškart išėjus iš parduotuvės. Nuolat būdavo toks spaudimas dėl finansų, dėl čekių. Pats neuždribdavo ir dar mane kontroliuodavo. Paskui atsisakiau, nes tai atrodė jau nesveikai. Jis mokėdavo tik už paskolą ir komunalinius, o maistas ir visa kita buvo ant mano pečių“, – pasakojo pašnekovė.
Fizinis smurtas kartojosi. „Jis pribėgdavo prie manęs, sugriebdavo už galvos, nieko nedarydavo, bet sakydavo: „Va kaip aš tave myliu, visą išbučiuosiu“. Bet tai būdavo per prievartą, taip šlykščiai. Yra ir antausį trenkęs... Kartą vonioje maudėsi vaikai. Dukrytė netyčia įpurškė broliui muilo į akis. Tas pradėjo verkti. Mes atbėgome, sakome, kas čia atsitiko. Vaikai paaiškino. Vyras paėmė tą muilą ir dukrai atgal į veidą įpurškė. Mažam vaikui! Aš pradėjau ją ginti. Iškėlėme vaikus. Pritūpiau prie dukros. Sakau jam, kad elgiasi kaip gyvulys. Jis atsisuko į mane ir su savo galva man į kaktą taip stipriai trenkė. Nugriuvau, atsikėliau ir net nesupratau, kas čia nutiko. Jis sako: „Bet tu supranti, kad pati atsitrenkei?“ Nuėjau į apačią ir galvoju, ar kviesti policiją, ar ką čia daryti. Jis atėjo, priėjo arti prie veido ir sako: „Tu supranti, kad pati atsitrenkei, ane? Aš dėl to nekaltas“. Jis nuolat viską taip apsukdavo“, – pro ašaras pasakojo moteris.
Tą kartą ji policijos taip ir neiškvietė. Bet jiedu sutarė nueiti pas šeimos psichologą. „Šeimos psichologė po pirmojo susitikimo man pasakė: „Patariu kreiptis į moterų krizių centrą, o jam – į psichoterapeutą, nes reikia nustatyti, iš kur tokia agresiją, pyktis, sutrikimas“. Jis pažadėjo, prisiekė, pasiėmė rekvizitus. Atsiprašė, žadėjo kreiptis į psichoterapeutus. Aš eilinį kartą atleidau, bet jis visus metus niekur nesikreipė. Galiausiai pasakė, kad nieko nežadėjo ir niekur nesikreips. Viskas tik ūmėjo“, – pasakojo Rimantė.
Šeimos konfliktas
Pirmą kartą paskambinti policijai ji išdrįso tik praėjusią vasarą, prieš pat rugsėjį. „Vasarą su vaikais buvome išvykę ilgų atostogų į Latviją. Jam buvau parašiusi ilgą laišką, pasakiau, kad nenoriu, jog jis važiuotų kartu. Parašiau, kad viskas baigta, kad daugiau taip gyventi negaliu, kas jis negali daugiau manęs taip smugdyti, kad esu nelaiminga. Spaudimas buvo nesuvokiamas. Kai grįžome, namuose tvyrojo didžiule įtampa. Bandė mane visaip kaip palaužti. Vieną vakarą sėdėjau namuose su kaimyne, vaikai buvo suguldyti mūsų miegamajame. Jis grįžo kaip viesulas. Nuskanavo namus, pasidarė arbatos, nuėjo į viršų ir pradėjo vaikus vaikyti, keiktis, liepė jiems keltis ir eiti dviračius pastatyti į kiemą. Nuėjau į viršų, sakau, ką tu čia darai, nustok triukšmauti. Jis pradėjo šaukti: „Tu čia tokia, anokia, vaikai neprižiūrėti, sėdi sau“. Mačiau, kad jo įtūžis ūmėja ir jis nenusiramins. Nuėjau į apačią, kaimynė išsinešė dukrytę į savo namus, nes jai buvo baisu. Kiti du mažieji užsidarė savo kambaryje, vyresnėlis – savo. Aš įsijungiau telefoną, pradėjau filmuoti, nes kitaip niekaip negalėjau įrodyti. Niekas netiki tokiais dalykais. Jis šoko, rėkė, spjovė ant manęs, puodelį metė į mane, išmėtė išdžiaustytus rūbus, paskui rėkė: „Eik sukabink, dabar turėsi ką veikti“. Tada išdrįsau pakviesti policiją“, – pasakojo moteris. Sutuoktinis, išgirdęs, kad Rimantė kviečia policiją, susirinko daiktus ir pabėgo. Atvažiavę pareigūnai konstatavo – šeimyninis konfliktas. Apie jį buvo pranešta vaikų teisių apsaugos tarnybai. Buvo suorganizuoti keli susitikimai. „Nuėjome pas šeimos mediatorių. Ką jis daro? Jis taiko. Atranda gerų dalykų. Visur visi kartojo, išsaugokime šeimą. Bet niekas nepaklausė, kaip aš jaučiuosi. Aš sėdžiu tuose susitikimuose ir sakau: „Moterys, neprašykite manęs taikytis. Aš negaliu“. O jis sėdi su kostiumu ir sako: „Na kas tau netinka, kas tau negerai. Darbą susiradau dėl tavęs“. Iš tiesų darbą jis susirado, nes buvau tokią sąlygą iškėlusi. Sakydavo: „Dėl tavęs tą sup... darbą dirbu“, – pasakojo Rimantė. Po apsilankymo pas šeimos mediatorių buvo nuspręsta mėnesį pagyventi atskirai. „Tą mėnesį gyvenau ramiai, bet žinojau, kad jis sugrįš ir vėl viskas prasidės. Atvažiuodavo vaikų paimti ir sakydavo: „Tai iki lapkričio pirmos, aš tuoj sugrįšiu“. Nuolat jutau tokį spaudimą. Man trūksta žodžių nupasakoti, kaip aš jaučiausi. Visas krūvis buvo ant manęs: vaikai, namai. O jis visur socialiniuose tinkluose afišuojasi, koks yra fainas, nuostabus finansų konsultantas, kaip jis valdo šeimos finansus...“, – pasakojo pašnekovė.
Apie tokią šeimos situaciją Rimantės artimieji nedaug ką težinojo. „Galiausiai pradėjau pasakoti, bet ne viską. Gyvenu toli nuo artimųjų. O dar tas karantinas, kai negalėjai niekur išvažiuoti... Anksčiau lankydavomės pas sesę, ji žinojo, matė, kad esu engiama. Ji jo tiesiai šviesiai klausdavo, kodėl taip elgiasi. Jis sakydavo: „Mano šeimoje toks modelis buvo. Mano tėtis taip elgėsi, tai tikriausiai šitaip nusižiūrėjau“. Sesuo sakydavo: „Daryk kitokį modelį, taip negerai“. Galiausiai jis nustojo pas mano sesę važinėti“, – pasakojo moteris.
Šią žiemą Rimantė į savo namus policiją iškvietė antrą kartą ir ėmėsi ryžtingų veiksmų. „Buvo diena. Man vyko paskaitos. Paprašiau vyro, kad jis pažiūrėtų vaikus, kol mokausi. Aš užsidariau kambaryje ir galvojau, kad jis namuose, o, pasirodo, jo nebuvo. Jis išvažiavo ar bėgiojo, o vaikai vieni – sėdi alkani ir žiūri filmukus. Kai grįžo, paklausiau, kodėl jis neprižiūrėjo vaikų. Vėl prasidėjo konfliktas. Jis apipylė mane kava, puodelį eilinį kartą sutrankė į sieną. Ginčijomės. Sakau, tikrai skirsimės, nes tokių dalykų nebegali būti. Kai tik pasakiau apie skyrybas, jis dar labiau pasiuto, pradėjo siautėti, griebė už veido, bandė įrodinėti, kaip mane myli, kad nepaleis manęs. Pasakiau, kad iškviesiu policiją. Jis sako: „Nieko tu nekviesi, nes bijai dėl vaikų“. Tada pagalvojau, kad kaip tik turiu daryti veiksmus, kad gelbėčiau save ir vaikus nuo tokios aplinkos. Paėmiau telefoną, jis atėmė, sudaužė jį. Nubėgau pas kaimynę ir paskambinau iš jos. Kol skambinau, jis vėl susirinko daiktus ir išvažiavo. Jis niekada su policija gyvai nebendravo. Tik telefonu“, – pasakojo moteris.
Anot Rimantės, atvykę pareigūnai tepasakė: „Jūs pati žinote, su kuo gyvenate“. Paklausė, ar sutuoktinis panaudojo prieš ją smurtą. „Aš nežinau, ką jie traktuoja kaip smurtą. Su kumščiu man nedavė, bet ar stumdymas yra smurtas? Pasakiau, kad smurto žymių nėra. Paskui vakare žiūriu, kad ant rankos ir kojos yra didžiausios mėlynės. Nes jis mane trenkė į duris. Nuvažiavau kitą dieną pas advokatą. Paaiškinau, parodžiau mėlynes, pasakiau, kad noriu pradėti skyrybų procesą. Jis liepė vykti į policiją ir užfiksuoti mėlynes. Nuvažiavau. Pasakoju savo istoriją, rodau rankas, kojas, o tyrėja man kartoja, kad aš nieko neįrodysiu, kad ikiteisminė byla bus nutraukta. Aš jos klausiu: o ką dar turiu leisti jam padaryti, kad įrodyčiau? Buvau šokiruota. Ji tik užfiksavo mano pareiškimą. Su mano vyru buvo susisiekta telefonu. Jis pasakė, kad manęs nemušė, kad aš pati siautėjau. Buvau tokioje neviltyje. Galvojau, gal pavyks išsiskirti abipusiu sutarimu, bet – be šansų. Jis namuose toliau išsidirbinėjo. Elgėsi kaip norėjo, rėkė, šūkaliojo“, – pasakojo moteris.
Skambutis iš moterų centro
Po mėnesio ji sulaukė skambučio iš Moterų krizių centro. Rimantė atvira – jei ne jis, ir toliau gyventų smurtinėje aplinkoje. „Jos atsiprašė, kad vėlai gavo pranešimą. Policija apie mano atvejį joms pranešė po mėnesio, o turėjo – po trijų dienų. Aš pradėjau verkti, papasakojau, kokia situacija, kad miegu ant sofos arba pas vaikus. Jis – miegamajame. Elgiasi jis kaip nori. Keikiasi, daužosi, šunis spardo. Jos klausė, kaip gali padėti. Sakiau, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nieko įrodyti negaliu. Visi nurašo kaip šeimos konfliktą. Jos pažadėjo pasidomėti. Sukėlė visą policiją ant kojų. Netrukus sulaukiau pareigūnų skambučio. Manęs atsiprašė, kad taip įvyko. Papasakojau, kokiame terore toliau gyvename. Kaip tik savaitgalį prieš tai vyras vėl siautėjo. Tą vakarą vaikai buvo savo kambariuose, jis – viršuje. Išgirdau tokį garsą, lyg kažkas būtų nukritęs. Sakau, kas ten atsitiko, ar vaikai nukrito? Atbėga pas mane vaikas ir sako: „Nesuprantu, prie manęs žirklės kambaryje nukrito, nors aš vienas buvau kambaryje“. Supratau, kas atsitiko, nes tos žirklės namuose skraido jau ne pirmą kartą. Nuėjau pas jį ir sakau: „Tu metei žirkles“. Jis į mane žiūri ir sako: „Jos ne vietoje buvo padėtos“. Man pasidarė taip baisu, kad jis nekontroliuoja savęs, negalvoja apie vaikus. Parašiau naują pareiškimą“, – pasakojo Rimantė.
Šį kartą pareiškimas davė rezultatų. Vyrui buvo uždėta kardomoji priemonė, kad nesiartintų nei prie sutuoktinės, nei prie vaikų. Moteris galėjo atsikvėpti. Tiesa, klausimas – kiek ilgam. Po pusantro mėnesio šis apribojimas vyrui nuimtas ir dabar jam leista grįžti namo. „Paskambino tyrėja ir pranešė, kad nutraukta kardomoji priemonė. Byla – ne. Pasirodo, jis apskundė, kad čia jo nuosavybė, kad neturi, kur gyventi, kad jis moka už šį būstą ir gali grįžti namo. Nereikėjo ilgai laukti, kol jis pasirodė ant namų slenksčio. Grįžo su signalais, su šūkiais, kad tėtis grįžo. Man pradėjo rankos drebėti, įsidėjau kompiuterį, pasiėmiau telefoną ir susiruošiau į lauką. Jis priėjo ir sako: „O kur tu išeini? Tu negali išeiti. Jei dabar išeisi, aš paskambinsiu vaikų teisėms ir pasakysiu, kad neprižiūri vaikų“. Dabar vėl išvažiavo. Dvi dienas nesirodė. Kaip bus toliau – nežinau“, – sakė moteris.
Ji prisipažįsta, kad jėgų kovoti toliau beveik nėra, nors žino, kad jei ne dėl savęs, tai bent dėl vaikų turi stengtis ir nepasiduoti. „Vasarą buvau tokioje stovykloje, kur buvo kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje. Moterys, užaugusios smurtinėje aplinkoje, pasakojo, ką joms teko patirti. Man pasidarė taip baisu jau ne dėl savęs, bet dėl vaikų, kodėl aš, kaip mama, leidžiu savo vaikams augti tokioje aplinkoje. Mano viduriniajam prasidėjo panikos priepuoliai naktimis. Kai vyras buvo išsikraustęs, vaikas nė karto naktį nebuvo prabudęs. Dukra buvo pradėjusi ir į lovą šlapintis. Aš nežinau, kiek laiko viskas dar truks. Labai sunku“, – sakė moteris.
Rimantė tikisi, kad šioje istorijoje galiausiai pavyks padėti tašką ir gyvenimą pradėti iš naujo, nes taip, kaip gyveno iki šiol, ji ne tik nebenori, bet ir nebegali.
