– Kokias dažniausias priežastis įvardija žmonės, patyrę smurtą, dėl ko jie nesikreipia pagalbos?
Nijolė: Pagrindinė priežastis baimė. Baimė, kad jis kerštaudamas gali kažką padaryti. Baimė, kad jis atims vaikus. Visuomenės nepakantumas nukentėjusiajai – dar viena priežastis. Juk tai šeima, negalima šiukšlių nešti iš namų. Ji bijo, ką pasakys aplinkiniai, nes dažnai net artimieji ir geriausi draugai palaiko smurtautojo pusę. O aplinkiniai sužinoję apie smurto atvejį, nenori priimti faktų sakydami, kad tai ne jų reikalas, kad auka pati išprovokavo tokį elgesį. Taigi ji labai įbauginta ir neturi palaikymo. O jos laukia dar nuožmesnis smurtas.
Rita: Štai atitinkami pavyzdžiai apie tai, kaip įprasta galvoti apie smurtautojus:
„Jis yra puikus bendruomenės narys. Aš niekada negalėčiau pagalvoti, kad jis gali padaryti kažką panašaus. Jis taip elgėsi dėl streso.“
„Jis atrodė toks rūpestingas žmogus. Jis buvo atsidavęs savo šeimai. Aš nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti.“
„Jis matė kaip jo tėvas smurtavo prieš jo motiną, tai genai“.
„Muša – reiškia myli“.
„Jis geras, darbštus žmogus, čia alkoholis kaltas, alkoholis ji paveikdavo ir jis tapdavo baisus.“
Aukos dažnai neatpažįsta smurtinio elgesio kaip smurto, tas labiau pasakytina apie emocinį, psichologinį ir net ekonominį smurtą.
– Ar yra konkrečių istorijų, kai moteris kreipėsi į jus pagalbos? Kokios jos sulaukė, kaip klostėsi viskas toliau?
Nijolė: Istorijų yra daug. Kartais pagalbos teikimas tęsiasi net ir 5-erius metus, nes moteriai sudėtinga išeiti iš smurto rato. Mes dedame visas pastangas, kad padėtume susivokti, įgaliname ją, palaikome emociškai.
Mano praktikoje buvo tokia istorija. Gyveno nesusituokę, gimė vaikelis. Jis verslininkas, ji augino sūnelį, neturėjo išsilavinimo, profesijos. Tačiau buvo darbšti, mylinti šeimą. Iš pradžių lyg viskas klojosi gerai. Paskui namuose ką bedarytų – buvo blogai, tiesiog neįtiko. Prasidėjo psichologinis, vėliau – ir fizinis smurtas. Buvo žeminama, kad yra išlaikytinė, nieko nemokanti. Atsirado jo gyvenime ir meilužės. Ji buvo tiesiog ujama, buvo izoliuota nuo artimųjų. Patyrė visas smurto rūšis. Prarado savivertę, užsidarė savyje, labai kentėjo... Bet jų gyvenimą matė kaimynė, paskambino į mūsų Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, papasakojo. Mes paprašėme, kad nukentėjusi moteris atvyktų į mūsų centrą. Sutartą dieną atvyko, bet atrodė labai ne kaip. Pradėjus pasakoti savo gyvenimą, pradėjo drebėti, tarškėjo net dantys, pasidarė bloga. Kvietėme greitąja, suleido raminamųjų. Tik po kurio laiko atsigavusi pasakojo, koks jos gyvenimas, ką iškenčia. Visa tai mato ir girdi jų sūnelis. Teko dirbti 5 metus, kol ji ištrūko iš jo voratinklio. Bet jam pamačius, kad ji laisvėja, pradėjo ją persekioti, kviesti be reikalo policiją, skundė VTAS, persekiojo ir sūnelį. Su automobiliu visur ją persekiodavo, šantažuodavo. Buvo labai sunkus ir ilga periodas, tačiau mūsų padedama ir palaikoma (nes visur tardavosi), ji pradėjo teisminius procesus dėl sūnelio gyvenamosios vietos nustatymo, alimentų. Skyrimosi periodo metu nukentėjusiajai rizika būti persekiojamai, terorizuojamai, sužalotai ar net nužudomai – padidėja 5 kartus. Ji buvo dėl to perspėta, elgėsi atitinkamai. Po teismų ji įgijo profesiją profesiniame rengimo centre, tapo gera savo srities specialiste, bet išsikėlė, nes čia persekiojimas tęsėsi. Dabar ji kvėpuoja laisvai, žiūri į gyvenimą su pasitikėjimu ir padeda kitoms moterims, padrąsina.
– Kiek žinau, dažniausiai žmonės kreipiasi pagalbos jau tada, kai iškyla pavojus jų gyvybei, o kada reikėtų tos pagalbos kreiptis?
Rita: Pagalbos reikėtų kreiptis, kai atsiranda įtarimai, kad šituose santykiuose kažkas ne taip, kai žmogaus elgesys tampa nepakeliamu psichologiškai ir taip būna nuolat arba tęsiasi ilgą laiką arba atsikartoja kas kažkiek laiko. Tuomet netinkamą elgesį galima laikyti smurtiniu. Atkreipiu dėmesį, kad smurtinis elgesys (ir žodžiai, ir veiksmai – dažnai žodžius lydi ir veiksmai) visada yra sąmoningas, todėl sakymas, kad smurtautojas taip pasielgė ar pasakė netyčia, ji jį pati išprovokavo, prilygsta dar vienam smurto veiksmui prieš auką. Netyčia galima pasielgti vieną kartą, bet ne nuolat ir tai tuo „netyčia“ aš netikiu. Pagalbos reikia kreiptis tuomet, kai aukos psichologinė būsena nukenčia, kai matai, kad kenčia vaikai. O trumpai: pagalbos visada reikia kreiptis, jei jus tai neramina.
– Informacijos apie patiriamą smurtą šiandien yra ne mažai, kokios yra moterims galimybės, kur kreiptis, kaip žengti tą pirmąjį žingsnį?
Nijolė: Vien informacijos neužtenka. Visų pirma, reikia nebijoti ir pagalbos ieškoti. Sako, kad joms gėda, bet gi gėda turi būti smurtautojui. O labiausiai jis pats bijo viešumo, todėl visais įmanomais būdais stengiasi atriboti savo sutuoktinę ar draugę nuo artimųjų, nuo draugų, nuo aplinkinio pasaulio. Lietuvoje yra 16 Specializuotų kompleksinių pagalbos centrų, kurių specialistai teikia pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, padrąsina, papasakoja, kas vyks toliau, jei ji ryšis vėl ir vėl suteikti jam šansą pasikeisti. Žinoma, būna ir išimčių. Pirmąjį žingsnį padėtų žengti suvokimas, kad niekas nepasikeis, o bus tik dar blogiau, nukentės moters savivertė, darbas, psichologinė būsena, nukentės vaikai – berniukai užaugs smurtautojais, o mergaitės susiras vyrą smurtautoją. Ar to motina linkėtų savo vaikams? Turbūt, ne. Būtų gerai, jei tai daryti paskatintų artimieji, palaikytų ją, tai labai svarbu. Reiktų nebijoti surinkti ir kaupti įrodymus apie smurtą (žinutes, el. laiškus, diktofonu daromus įrašus, vaizdo kamera užfiksuotus smurtinio elgesio faktus), tai pravers kreipiantis pagalbos į Specializuotus kompleksinės pagalbos centrus, policiją, teismą. Suprantame, kad yra labai sunku, ir viskas gali tęstis ne vienerius metus. Mes jas stengiamės suprasti, nesmerkti. Juk tam ir esame, kad padėtume, palaikytume. Viena iš smurtinio elgesio baisybių, kad niekada negali žinoti, kada smurtautojas nuspręs smurtauti ir kokiu intensyvumu tai darys. Bet dažniausiai šitoks elgesys įgauna greitėjantį pagreitį.
– Tarkime, moteris paskambina į pagalbos centrą: kas toliau? Ką jis gali suteikti? Psichologo konsultaciją? Teisininko pagalbą?
Rita: Toliau vyksta bendravimas, situacijos aiškinimasis ir pagalbos plano sudarymas. Pasiūloma psichologo, teisininko pagalba (mūsų centre ir priklausomybių ligų konsultanto, jei yra reikalinga). Jei asmuo nukentėjęs nuo smurto nėra parašęs pareiškimo, mes padedame tai padaryti. Bet svarbiausia šioje situacijoje asmenį padrąsinti, remti, kad tai nėra nieko bloga, jei ieško pagalbos. Psichologas teikia psichologinę pagalbą, ,,sutvirtina“ auką, siekia įgalinti asmenį priimti savarankiškus sprendimus. Teisininkas sudaro teisinės pagalbos priemonių planą, kuris pagalbos teikimo procese gali būti tikslinamas arba nutraukiamas pasikeitus aplinkybėms; konsultuoja teisiniais klausimais (pvz., ikiteisminio tyrimo eiga, teisminis procesas ir pan.; šeimos teisės / šeimos turtinių ginčų klausimai); rengia teisinius dokumentus ikiteisminiam tyrimui (raštai; prašymai dėl atliktų procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų bei pan.; skundai dėl neteisėto ir nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, dėl netinkamų pareigūnų veiksmų ir pan.; prašymai dėl kardomųjų priemonių skyrimo ar pakeitimo, dėl smurto prieš mažametį ir pan.); tarpininkauja institucijose, kai tai susiję su teisiniais klausimais.
– Jei moteris kreipiasi į policiją, kokie tolimesni veiksmai jos laukia?
Nijolė: Mes, kaip Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, gavę pranešimą susisiekiame su nuo smurto nukentėjusiu asmeniu. Pasiūlome psichologo, teisininko pagalbą (galima ir priklausomybių ligų konsultanto). Sudarome pagalbos planą ir einame kartu su nukentėjusiu asmeniu per visus etapus bei jį drąsiname, palaikome emociškai. Teikiame psichologinę, teisinę pagalbą, kas minėta ankščiau.
– Jei moteris abejoja, kad patyrė smurtą, kur jai kreiptis tokiu atveju?
Nijolė: Yra per visą Lietuvą 16 specializuotų kompleksinės pagalbos centrų, kurie teikia pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims. Teikiame internetinės svetainės adresą: www.specialziuotoskompleksinespagalboscentras.lt Visada galima paskambinti vienam iš jų, taip pat veikia pagalbos linija, kurios telefono numeris 8 700 55516 bei live chat'as, kuriame galima parašyti bei kreiptis pagalbos. Specialistai visada pasirengę padėti, ieškoti sprendimo būdų.
– Jei moteris neturi jokių įrodymų, kad patyrė smurtą, kaip elgtis?
Rita: Įrodymų visada yra, tik reikia išsikalbėti ir pakalbėti, bei rinkti įrodymus (mes patariame, kaip ir kokiu būdu). Kreiptis į vieną iš specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, kuriame gyvena (arba mes pačios tą centrą informuojame jai sutikus) pasipasakoti, gauti palaikymą, bent jau psichologinį tam laikui, kol moteris rinks įrodymus. Įrodymų reikės dėl teisminių dalykų ir procesų, nes nei vienas smurtautojas neprisipažįsta, kad smurtauja, o psichologinį ir emocinį smurtą įrodyti yra sunku, bet įmanoma. Yra ne viena byla, kur smurtautojas nuteistas už psichologinį smurtą.
– Ar dažnai pasitaiko istorijų, kai kreipiasi ne pats nukentėjęs, bet jo artimas žmogus, norinti padėti?
Nijolė: Tikrai taip, taip būna. Savo jaunas dukras, patyrusias smurtą, atveda mamos. Būna, kad artimi giminaičiai tiesiog pergyvena ir mato, kas vyksta, ateina papasakoja, sako, kad jos nedrįsta kreiptis, bet laukia mūsų skambučio, ir mes tiesiog susisiekiame su tuo asmeniu. Arba būna, kad ateina kartu ir giminaitis, ir asmuo patiriantis smurtą, nes, kaip ir minėjome, jai lyg gėda, kad vyksta tokie dalykai. Dažnai moterys prieš kurdamos šeimas, nepasidomi būsimų sutuoktinių gyvenimu, nepasidomi, kaip jis kokioje aplinkoje augo, kokie jo santykiai, kaip jis bendrauja su tėvais ir kitais artimaisiais. Arba taip įsimyli, kad ir mato, bet galvoja, na man tai jau to nebus. Deja. Esame įpratę ir norime matyti tik idealias šeimas ir moteriai labai skaudu, kai supranta, kad taip nėra ir jai lyg pačiai gėda dėl to, nors to neturėtų būti ir jaustis taip.
– Kaip padrąsintumėte smurto aukas kreiptis pagalbos?
Nijolė: Dar visai neseniai, prieš dešimt metų, nukentėjusi moteris nuo smurto šeimoje turėjo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. O tai reiškė vėl ir vėl kęsti pasityčiojimą, pažeminimą. Gal dar išlikusi ta baimė, bet juk dabar valstybė palaiko kaltinimą ir yra nukentėjusios pusėje. Yra pagaliau įkurti Specializuoti pagalbos centrai, kurie palaiko, suteikia pagalbą, parodo kelią ir niekada neteisia, nesmerkia. Trūksta prevencinio darbo su visuomene, mažai skiriama tam lėšų. Visuomenės nuomonės formavimas labai pagerintų supratimą, ir aukos drąsiau kreiptųsi pagalbos ir apsaugos. Tad moterys, nebijokite kreiptis pagalbos, tai veiksminga. Drąsiai skambinkite 112 arba kreipkitės į mus. Mes jus suprantame, mes su jumis.
