– Kiek iškvietimų gaunate per metus dėl smurto artimoje aplinkoje?
– Dėl nesutarimų šeimoje, dėl galimo smurto artimoje aplinkoje policija per 2020 metus gavo virš 58 tūkst. pranešimų, t. y., reagavo į tiek iškvietimų.
– Kas dažniausiai kreipiasi?
– Dažniausiai reaguojama dėl galimo smurto prieš moteris. Pagal ikiteisminių tyrimų statistiką, beveik 80 procentų pripažintos nukentėjusiomis moterys. Ši tendencija panaši visame pasaulyje, todėl aktuali smurto artimoje aplinkoje prevencija būtent įgalinant moteris ir visuomenę atpažinti smurtą artimoje aplinkoje, įvairias jo formas. Nes juk dažniausiai smurtą šeimoje mes įsivaizduojame, kuomet panaudojama fizinė jėga. O pastaroji yra ledkalnio viršūnė, kuomet jau ir aplinkiniai gali pamatyti ir suprasti. Deja, pats skausmingiausias smurtas šeimoje, kuomet partnerių, ar tėvų-vaikų santykiai paremti nekokybišku bendravimu, žemu emociniu intelektu, kuomet smurtas (tiek psichinis, fizinis, seksualinis, ekonominis) yra priimtinas elgesio būdas. Beje, dažniausiai, vaikai, matydami tėvo-mamos nekokybišką bendravimą, būtent taip patys elgsis sukūrę savo šeimą, ir dirbant policijoje, tam tikroje teritorijoje galime matyti pavyzdžių, kuomet vaikai seka tėvų pėdomis, smurtas šių šeimų nepalieka, o mes vis reaguojame ir reaguojame... Todėl labai svarbu švietėjiška veikla jau nuo mažumės, mokykloje būtinas švietimas, puoselėjantis santykius ir darną šeimoje, emocijų valdymas, paliekant už borto galios ir valdžios demonstravimą vienas prieš kitą. Beje, švietėjiška veikla čia būtina tiek medikams, mokytojams, tiek plačiajai visuomenei.
– Ar galima anonimiškai iškviesti pareigūnus, jei, tarkime, įtari, kad pas kaimynus už sienos vyksta smurto atvejis?
– Iškviesti pareigūnus ne tik galima, bet ir būtina. Pirma, jūs, kaip žmogus, gali būti išgelbėsite kito žmogaus gyvybę. O jei jums tik taip pasirodė, jog ten vyksta smurtas, arba atvykus pareigūnams dėl vienokių ar kitokių priežasčių smurtas baudžiamąja prasme nepasitvirtins, pareigūnų apsilankymas šeimoje parodys visuomenės neabejingumą gali būti smurtinių santykių pradžiai.
Kalbant apie anonimiškumą, norisi, kad ši tendencija kryptų į nuoširdų įvykio liudininko parodymų davimą, siekiant teisėsaugai priimti teisingus sprendimus būtent smurto šeimoje atvejais. Neseniai teko dalyvauti vienos Europos agentūros organizuotoje diskusijoje, kurios metu buvo kalbėta apie smurtą artimoje aplinkoje karantino metu, bei kaip įgalinti tokio smurto liudininkus palaikyti auką ir duoti parodymus teisėsaugai. Beveik visos ES šalys pripažįsta, kad tai dar viena kryptis, dėl ko turėtume padirbėti daugiau, kelti sąmoningumą būtent liudytojų, drąsinti ir juos, kad neabejotų, kad padėtų aukai.
– Dėl kokio smurto atvejų kreipiamasi dažniausiai?
– Dažniausiai kreipiamasi dėl fizinio skausmo sukėlimo sutuoktinei, sugyventinei, motinai. Neramina, jog šis smurtas vykdomas vaikų akivaizdoje ar net prieš pačius vaikus. Štai kolegos Norvegijoje aiškino, jog yra padaryta nemažai tyrimų, kurių metu nustatyta, jeigu smurtaujama prieš vaikus, vadinasi smurtą patiria ir jų motina, todėl atliekant tyrimą būtina fiksuoti informaciją apie anksčiau gautus iškvietimus į šią šeimą. Ir jei nustatoma, kad iškvietimų nebūta, tai rodiklis pareigūnams atitinkamai parinkti klausimus vaikų motinai, siekiant nustatyti, ar ji nepatiria smurto šeimoje. O kalbant apie dažniausius paaiškinimus abiejų pusių, fizinis smurtas panaudojamas žodinio konflikto metu.
Daugelis vis dar mano, kad smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai įvyksta socialinių įgūdžių stokojančiose šeimose, tose, kur yra priklausomybė nuo alkoholio ir pan., kaip dažnai tenka vykti į iškvietimus taip vadinamosios „normaliose“ šeimose?
Reaguojant į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, pareigūnai neskirsto šeimų pagal socialinius įgūdžius. Kalbant apie alkoholio problemą, socialinių įgūdžių stoką, tai yra visos Lietuvos problema. Ar pakankamai dedama pastangų, kad neišsivystytų įvairios priklausomybės, kodėl iš viso dar yra tokių šeimų, kurios stokoja socialinių įgūdžių? Pavyzdžiui, atvykus į šeimą, policijos pareigūnas pirmiausiai pamato ar konfliktuojančios pusės yra blaivios, ar ne. Dažnai matome tiek smurtautoją neblaivų, tiek auką neblaivią. Ir galiausiai supranti, išklausęs abiejų pusių, kad alkoholis yra tik pretekstas problemos šeimoje išryškinimui, nes mūsų tautai vis dar sunku atvirai kalbėti, išsikalbėti, mažai švietimo medžiagos konfliktų, emocijų valdyme, „gėdos“ jausmas kreiptis į specialistus. Smurtas artimoje aplinkoje yra galios ir valdžios demonstravimas prieš partnerį, artimą, todėl alkoholis yra tik „padrąsinimas“ tą demonstruoti.
Dažnam kyla klausimas: kodėl tos moterys, kurios patiria smurtą, vartoja alkoholį? Šiame klausime ir yra atsakymas.
– Ar pasitaiko atvejų, kai kviečiami policijos pareigūnai, bet po to persigalvojama? Ką tokiu atveju darote?
– Smurtas artimoje aplinkoje – visuomeninę reikšmę turinti veika. Policija, gavusi pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, nedelsiant turi reaguoti, priskiriama prie prioritetinių iškvietimų. Žinodami, kad smurtautojas gali auką įbauginti, privalome reaguoti ir išsiaiškinti visas aplinkybes ir kuo skubiau. Todėl „persigalvojimas“ gali būti pagalbos šauksmas.
– Kokias situacijas, ką dažniausiai išvysta policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą?
– Atvykus į tokį iškvietimą, pareigūnai turi būti labai budrūs, saugoti ir save, ir auką. Deja, skaudžiausios policijos bendruomenei kolegų aukos įvyko būtent reaguojant į smurtą artimoje aplinkoje. Tai parodo, kiek nenuspėjamas gali būti smurtautojas. Įvykio vietoje teisės aktai mus įgalioja daryti vaizdo ir garso įrašus, fiksuoti aplinką, asmenų paaiškinimus, sužeidimus. Deja, esu pati mačiusi itin skaudų vaizdą įvykio vietoje, kuomet neblaivus, turintis darbą tėvas nužudė savo kelių mėnesių kūdikį. Apklausos metu jis vertė kaltę ant vaiko motinos dėl konflikto tą vakarą.
– Kaip atvykus pareigūnams elgiasi smurtautojas? Kaip dažnai neigia savo kaltę?
– Būna įvairių situacijų. Dažniausiai smurtautojas nepripažįsta kaltės, jei šeima ant „skyrybų“ slenksčio ir kalba eina apie vaikus. Tai bene skaudžiausi, ilgos trukmės ikiteisminiai tyrimai. Dažnai tyrėjas pamato „principą“ neprisipažinti, o ne atsakomybės už ką padarei prisiėmimą. Tuomet įrodinėjimo procedūros užtrunka.
– Kokios procedūros seka toliau?
– Jei pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje pasitvirtino ir yra pagrindas, jog smurtautojas įtariamas įvykdęs smurtą, yra laikinai sulaikomas, nedelsiant kreipiamasi į prokuratūrą dėl kardomosios priemonės skyrimo – įpareigojimo gyventi skyriumi nuo nukentėjusiojo ir/ar nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, arba dėl suėmimo. Šias kardomąsias priemones skiria teismas. Taip siekiama apsaugoti auką nuo pakartotinės viktimizacijos. Jau įvykio vietoje policijos pareigūnas turi suvokti pagrindinius aukos poreikius: atkurti saugumo jausmą, turėti teisę išsikalbėti ir būti išklausytam, ir svarbiausia gauti informaciją, ką daryti toliau, todėl pirmieji pareigūnų žodžiai aukai yra ypatingai svarbūs. Ir suvokdami, kad policininkas įvykio vietoje nesuteiks aukai pilnos psichologinės pagalbos, kuri jai reikalinga, čia labai svarbus informavimas, kur auka gali gauti tolimesnę pagalbą. Auka nukreipiama į specializuotą kompleksinę pagalbą centruose, kurie yra kiekvienoje savivaldybėje. Būtent šie centrai suteikia smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms aukoms emocinę paramą, suteikia nemokamą kvalifikuotą socialinę, psichologinę bei teisinę pagalbą.
– Kaip dažnai tenka vykti į tas pačias šeimas?
– Tenka dažnai. Dažnai pasitaiko atvejų, kuomet teisėsaugai žinomas smurtautojas pakeičia partnerę, ir vėl mes vykstame. Ir suprantame, kad pagalba smurtautojui yra taip pat reikalinga. Kad jo elgesiui reikalinga korekcija. Tačiau tai vėl gi visuomeninė problema, į kurią valstybė turi kreipti didelį dėmesį.
– Ar pasitaiko atvejų, kai auka būna vyras, o ne moteris?
– Žinoma. Dažniausiai vyrai kenčia nuo vyrų. Tėvas nuo sūnaus, sūnus nuo tėvo, brolis nuo brolio. Jei klaustumėte ar yra aukų vyrų, kur smurtautojos moterys. Taip, yra. Tiriame ir „priešpriešines“ bylas. Situacijų būna visokių, tačiau oficiali statistika mums rodo, kas daugiausiai patiria smurto šeimoje.
– Ką patartumėte nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiantiems žmonėms: kaip nebijoti ir kreiptis pagalbos?
– Baimė, stresas, nepasitikėjimas savo jėgomis, institucijomis trukdo smurto šeimoje aukoms kreiptis pagalbos. Deja, atliekant ikiteisminius tyrimus, apklausiant aukas, dažnai išgirstame ir tokius aukų liudijimus, jog nesikreipia pagalbos dėl šeimoje įsitvirtinusių stereotipų, perduodamų iš kartos į kartą, kaip antai, viena auka aiškino, jog nesikreipė pagalbos dėl beveik 5 metus patiriamo smurto nuo vyro, nes artimiausias, ir mūsų visų manymu, turintis palaikyti sunkiomis minutėmis žmogus – jos mama, išklausiusi „patarė“: „Nejaugi, vaikeli, dabar neši „šiukšles“ iš savo kiemo, kam rodyti, kad kenti, gavai gyvenime „kryželį“ ir turi jį nešti....“ Tai šokiruoja. Todėl drąsinu aukas atskirti „patarimus“ iš artimų asmenų, ką daryti tokiu atveju. Geriausią patarimą jums gali duoti tiesiog mažai žinomas žmogus, kuris išklausęs istoriją „iš šalies“ sugebės jus nukreipti tinkama linkme, o jei šis asmuo dar ir apmokytas dirbti su nuo smurto kenčiančiomis aukomis, tai būtų šviesa tunelyje.
Jei smurtas, patiriamas šią minutę – nedelsiant reikia skambinti 112, arba, esant situacijai, jog iš jūsų atimtas telefonas, bėgti iš namų, kreiptis į kaimynus, praeivius, kad iškviestų tarnybas, neabejingų žmonių visada atsiras. Nes smurtautojas turi jausti, kad ne jis valdo situaciją, o kad yra neabejingų žmonių, kad aplinka neleidžia jam naudoti smurto. Aš suprantu, kad yra ilgas kelias iki kreipimosi į pagalbos centrus, bet gal pradžioje padės ieškojimas internete gerųjų istorijų, kurios įkvėps kreiptis pagalbos, arba ištrūkti iš smurtinių santykių, vardan savęs, vaikų. Yra nemažai socialiniuose tinkluose sukurtų grupių, kur bendrauja smurtą artimoje aplinkoje patiriančios ar patyrusios aukos, yra daug „sėkmės“ istorijų, pokalbių, diskusijų, kaip jaučiasi aukos, ištrūkusios iš smurtinių santykių, kai sugebėjo be skatiko kišenėje kartu su vaikais susikurti darnų gyvenimą ir užduodančių sau tik vieną klausimą – kur aš seniau buvau...
