Užgriuvus gyvenimo negandoms iš duobės išlipti padėjo tik ji: šiandien esu dėkinga, kad patekau pas šią gydytoją ^{konkurso istorija}

Pamenu vyresnės penkiametės dukros išsakytus žodžius: „Mama, matai mažylė sesė šypsosi – ji laiminga, nes mes labai mylim ją.“ Nusišypsojau pažvelgusi į mažylę, kuri mažais žingsneliais, rankoje laikydama kibirėlį, artėjo prie vandens kriauklės.

Mažylė gimė ankstuke su žarnyno problemomis. Kai prasidėdavo diegliukai, tai riksmu verkdavo po keletą valandų, tik jūros bangos, smėliukas ir vanduo ramindavo mažylę. Gydytojų dėka mažylė augo. Mano vyras nuolat dirbdavo išvykęs, sunkumų pakakdavo, bet jaučiausi laiminga, nes labai mylėjau mergaites.

Deja, 1990 metai gyvenimą pakeitė. Žemės drebėjimo metu žuvo šeimos maitintojas, prasidėjo ekonominė krizė.

Prisimenu tą ankstyvą rytą, kai užėjus baimei ir nerimui, jaučiausi išgąsdinta, nežinojau, ką daryti. Pažvelgusi į ramiai miegančias mergaites bijojau, kad jas galiu nuskriausti, ir nieko negalvodama išskubėjau pagalbos į Bangų g. įsikūrusį Psichiatrijos skyrių.

Ir šiandien esu dėkinga, kad patekau pas gydytoją psichiatrę. Visų pirma mane nuramino jos ramus žvilgsnis. Pajutau, kaip šiluma apgaubė mane, dingo drebulys. Jos žvilgsnis tarsi tyrinėjo mano pajuodusį, ligos išvargintą veidą. Išgirdau tyliai ištartus žodžius: „Viskas bus gerai. Organizmui per daug sunkumų..“ Ir gydytoja tyliu balsu gal 20 minučių ramino mane, nors už durų laukė kiti pacientai.

Nors laikas gydo gyvenimo žaizdas, bet ši gydytoja buvo vienintelė gydytoja, kuri tikrai užgesino ligą.

Pamenu, kaimynė kvietėsi į namus privatų psichiatrą, kad palengvintų ligos simptomus, tad leido man užsukti ir pakalbėti. Paklausiau, ką daryti, kai staiga organizmą sukausto baimė. Psichiatras nusišypsojo ir tarė: „Prisipilk vonią šalto vandens ir porą kartų panerk… Ir baimės nebebus.“ Aišku, kitą rytą taip padariau. Buvau nustebinta savijautos pagerėjimu, atsirado daug jėgų. Išploviau kambarius ir staiga.... didžiulė baimė… Virtuvėje pamačius peilius, išsigandau, kad nieko nepadaryčiau, ir su chalatu išbėgau į Bangų g. Psichiatrijos skyrių.

Tuo metu pas gydytoją buvo daug pacientų, bet ji, pamačiusi mane išbalusią, verkiančią, atsiprašė kitų pacientų ir priėmė. Kai papasakojau apie pravestą gydymo metodą, gydytoja liūdnai nusišypsojo ir raminamai tarė: „Ir sveikam organizmui nepatarčiau to daryti, juk kraujagyslės išsiplečia, o po to staigiai susitraukia.“ Pasisodino prie stalo ir mane ramino: „Pakalbėsiu, gal priims psichiatras.“

Gydytoja psichiatrė buvo tas vienintelis žmogus, kuris negailėjo savo laiko ir širdies, kad padėtų man nugalėti ligą. Tikrai gyvenime esam laimingi, jeigu labai mylim, o patekę į duobę galime išlipti, jeigu jaučiam tikrą pagalbą. Esu labai dėkinga gydytojai.

Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.

Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.

Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.