Nebuvo ji perdėtai švelni. Visi mokykloje žinojo, kad jos mokiniams niekada nebus daroma nuolaidų, niekas galvos šiaip nepaglostys. Bet mums, jos mokiniams, nebuvo blogai. Nors ką aš žinau, gal kažkam ir buvo. Gal kažkas ilgus metus jautė nuoskaudą. Bet visai neseniai socialiniame tinkle pamačiau jos susirašinėjimą su vienu iš buvusių klasės padaužų, tų, kurie nebuvo nei pažangūs mokiniai, nei galėjo pasigirti geru elgesiu. Tąkart abu persimetė keletu sakinių, bet nebuvo jokios priežasties suabejoti abipuse pagarba.
To ji mus ir mokė. Žinoma, mokė ir matematikos, ir lietuvių, ir gamtos pažinimo. Bet labiausiai turbūt mokė būt tikrais žmonėmis. Savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia neapgaut, nemeluot, neieškot lengvų kelių. Kaip svarbu daug dirbt. Turėjo savo taisykles ir nuosekliai jų laikėsi, kas tiems mažiems pagrandukams, kokie tada buvom, suteikdavo saugumo jausmą.
Atsimenu, kaip iš pirmojo rusų kalbos diktanto gavau kuolą. Tuomet rusų kalbą mokėmės nuo darželio, tad pirmą diktantą rašėme dar pirmoje klasėje. Norėdama patikrinti mūsų žinias labai nuodugniai, mokytoja pasodino po vieną į suolą ir prigrasino nenusirašinėt. Labai susikaupę, liežuvius iškišę stengėmės raityti tas raides švariuose, gražiuose sąsiuviniuose. Klasės draugė, net suplukus nuo pastangų ir apkramčius parkerio galiuką pašnibždom iš kitos eilės klausia – „Kaip tau sekasi? Ar gražiai parašei? Parodyk!“ Aš lygiai tokia pati suplukus besididžiuodama lygiai suguldytom raidėm pakeliu sąsiuvinį ir parodau. Draugė, žinoma, nieko neįžiūri, bet užtat puikiai įžiūri mokytoja. Ir parašo mudviem abiem... po vienetą. Kiek buvo išlieta ašarų, kol parėjau namo... Ilgai sėdėjau netoli namų pakrūmėj, kol susikaupiau pareiti namo ir pasakyt tėvams, kokį pažymį gavau iš diktanto. Dabar šis prisiminimas kelia šypseną, o tada labai gerai išmokau vieną pamoką – jei susitarei, taisyklių laikykis visur ir visada. Išimčių nebus daroma niekam.
Bet būdama pakankamai griežta ir principinga mūsų mokytoja buvo užsitarnavusi didžiulį mūsų pasitikėjimą. Tik jai papasakodavome visas paslaptis, tik su ja dalindavomės naujais įspūdžiais, jos įvertinimas buvo pats svarbiausias. Per pertrauką prie mokytojos stalo susiburdavo didelis būrys vaikų, norinčių su ja pasidalinti savo įspūdžiais, užduot klausimą ar sulaukt pagyrimo.
Labai nemėgstu žodžio „mylėti“, retai vartoju jį tekstuose, nes jis man kvepia lazdą perlenkti linkusia paauglyste, pirmais mergaičių eilėraščiais arba nevykusiais bandymais kabinti makaronus ant ausų. Bet galvodama, ką tokio ypatingo padarė ta Moteris, aš nesugalvoju, kaip tiksliau apibūdinti jos indėlį į mūsų visų gyvenimus. Ji tiesiog mus mylėjo.
Gerokai vėliau, kai kreidos kvapas jau buvo seniai pamirštas, visi mokslai pabaigti, įvairiausi gyvenimo įvykiai nugyventi, sutikus ją savo gimtajame miestelyje vis pagalvodavau – mūsų juk buvo tiek daug, ne viena klasė, ne viena laida. Iš kur ji turėjo tiek jėgų mus visus mylėt? Kaip viename žmoguje tos meilės gali būti tiek daug?
Prieš keletą mėnesių šią ypatingą Moterį išlydėjom į tą geresnį (labai tikiuosi) pasaulį. Žinau, kad ji su savim išsinešė didelį glėbį gerumo. Ir kad niekada jos nepamiršim.
Ineta S.
Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“. Jei pažįstate moterį, kuri Jus įkvėpė, pakeitė gyvenimą arba iki šiol yra didžiausias pavyzdys, ir norėtumėte apie ją papasakoti, kviečiame dalyvauti konkurse.
Jūsų aprašytomis istorijomis pasidalinsime su Delfi Moterys skaitytojais, o daugiausia skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autoriai laimės pasilepinti kviečiančius prizus.
Laiškų lauksime iki kovo 19 d. elektroniniu paštu moterys@delfi.lt. Laiško temoje pažymėkite: Niekada JOS nepamiršiu.
