Negaliu nupasakoti to jausmo, kuris aplankė mane, tiesiog negalėjau tuo patikėti, kad taip būna. Kaip ir metuose, kaip ir su santykių bagažu, bet... Supratau, kad apie nieką kitą tiesiog negaliu galvoti. Atrodo, kad viskas nublanko, kas buvo iki tol.
Dar bandžiau sutikti ją, bet ji buvo su draugų kompanija, tai tiesiog stebėjau ją laužo šviesoje. O ji buvo tiesiog magiška.
Viskas sekėsi, atrodo, gyvenime nieko netrūko, bet... Laikui bėgant negalėjau atsispirti neparašęs jai, ir, pasirodo, tas jausmas buvo abipusis. Taip viskas ir prasidėjo: pradėjome susirašinėti, vėliau susitikinėti, nenorėjau jai meluoti – pasakiau, kad turiu dukrą iš ankstesnių santykių ir kad gyvenu ne Lietuvoje. Žinoma, ji neapsidžiaugė, bet ir neteisė. Tiesiog pasakė: na gi visaip gyvenime būna.
Tai buvo tikra meilė tarp dviejų žmonių. Vien buvimas kartu suteikdavo neapsakomą jausmą. Mes kartu juokdavomės, kartu žiūrėdavom į dangų, maudydavomės naktimis ežere ir kartu svajodavom. Mačiau ją tikrai laimingą ir tas tiesiog užburdavo mane. Jos juokas ar subtilus sarkazmas – atrodė, kad skaito mano mintis, tiesiog nereikdavo nieko sakyti, o mes viską tiesiog jausdavom arba suprasdavome viską iš pusės žodžio.
Dariau viską, kad tik galėčiau pabūti kartu. Grįždavau į Lietuvą, sakydavau jai, kad viskas įmanoma, bet mums lengva nebus, nes dar yra gyvenimas. Verslas užsienyje ir mano įsipareigojimas dukrai. Be galo myliu savo dukrą – tai nors persiplėšk. Puikiai supratau, kaip viskas komplikuota, žinojau, kad ji gyventi užsienyje nenori. O ir niekad nespaudžiau, norėjau, kad tai būtų jos laisvas pasirinkimas.
O aš ir pats negaliu persiplėšti ir palikti savo dukros. Gal nemokėjau jai paaiškinti, kad ją myliu kaip moterį, bet lygiagrečiai myliu ir savo dukrą, kuriai reikia tėvo rūpesčio, dėmesio ir meilės. Ir kad negaliu atiduoti savęs viso.
Buvo neapsakoma kančia, kai reikėdavo rinktis tarp buvimo su vaiku ar su mylima mergina. Mačiau, kad ir jai skaudu, ir aš kentėjau, kad negalim būti kartu nuolatos. Kartu žinojau, kad man grįžus į Lietuvą nutols ir nutrūks ryšys su dukra.
Pykau ant savęs, ant likimo, ant gyvenimo, kad viskas taip susiklostė, kai pagaliau sutikau tikrą gyvenimo meilę, kuri mane išmokė, klausyti širdies. O galiausiai tas jausmas tapo mano paties prakeiksmu. Pykau ant jos mintyse, kad ji visko nemeta Lietuvoje ir nebūna kartu, bet ir supratau ją, negalėjau iš jos reikalauti to paties, kai aš ir pats taip nesielgiu.
Iki pat šios dienos negaliu apie ją negalvoti ar jos pamiršti. Nors protas sako, kad pasielgiau teisingai, juk ko aš būčiau vertas palikęs dukrą? Bet širdis plyšta krauju ir aš suvokiu, koks likimas žiaurus.
Tiesiog neturėjau sau leisti įsimylėti ir įskaudinti pačios nuostabiausios merginos pasaulyje. Žinodamas, kad galėsiu atiduoti tik pusę savęs.
Žinau ir jaučiu, kad viskas buvo tikra – tiek jos meilė man, tiek mano jausmai jai.
Galbūt ji kada nors supras mano pasirinkimą būti šalia dukros ir atleis man. O aš net ir matydamas laimingą vaiką negaliu negalvoti apie ją.
Ji buvo mano magiška mergina. Niekada jos nepamišiu.
Laurynas
Ši skaitytojo pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“.
