Mane pasitiko smulkutė ir gležna moteris vardu Onutė, kurios veidą buvo išvagojusios raukšlės, tačiau akys buvo giedros ir spindėte spindėjo gerumu.
Labai simboliška, kad man anuomet buvo keturiolika metų, tiek – kiek buvo tada Onutei metų, kai ją su šeima ištrėmė į nežinią. Jau tada supratau, kad laikas tikrai visų žaizdų neužgydo – jas galbūt tik apgydo ir apramina, nes ir po tiek dešimtmečių jos akyse sužibėdavo ašaros, suvirpėdavo balsas...
Onutės istorija, kaip daugumos tremtinių, pažymėta artimųjų netekčių skausmo, atimtos jaunystės ir namų, iki nesuvokiamos beprotybės žiauraus elgesio ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Tremtyje ji neteko savo tėvų, brolio ir seserų.
Po dešimties metų ji grįžo į Lietuvą – į namus, kurių jau nebeturėjo. Gyvenimas sugrįžus į gimtinę taip pat buvo sudėtingas ir tik tokios stiprios sielos žmogus, kaip Onutė, galėjo vėl iš nieko sukurti savo gyvenimą.
Nors šis susitikimas lyg ir buvo pasmerktas liūdesiui, visgi jis toks nebuvo. Ir nors Onutė turėjo teisę pykti ant viso pasaulio dėl neteisybės ir patirtų žiaurumų, ji to nedarė. Kaip ji pati sakė, šviesa visada nugali tamsą, tad nereikia savo sielos nuodyti pykčiu ir pagieža, nes tada pats nužmogėji.
Net ir dabar po keleto dešimtmečių jos istorija jaudina, ir nesu tikra, ar man pavyktų atlaikyti jos daliai tekusius išgyvenimus...
Pažintis su Onute man leido patikėti, kad stiprybė slypi šviesoje ir gerume. Prieš penkerius metus jos istorija šioje žemėje baigėsi, bet ji ir jos istorija man virto tarsi kelrodžiu švyturiu, neleidžiančiu pasiduoti tamsioms mintims, pykčiui, savigailai ir pagiežai.
Miela Onute, niekada Jūsų nepamiršiu...
Ši skaitytojos pasidalinta istorija dalyvauja konkurse „Niekada JOS nepamiršiu“.
