„Buvau pikta ant viso pasaulio, nuolat galvojau, kodėl tai nutiko būtent man, maniau, kad taip neteisinga. Taip jaučiausi iki tol, kol man sukako dvidešimt ir ėmiau dirbti organizacijoje, kurioje susipažinau su kitais tėvus praradusiais žmonėmis. Supratau, kad buvau laiminga dėl to, jog su tėčiu galėjau praleisti 17 metų, kiti neturi tiek daug laiko“, – sako G. Atkinson.

Moters teigimu, po tėčio mirties šeimoje atsirado suvokimas, jog gyvenimas yra labai trapus, todėl neverta švaistyti laiko išgyvenant dėl nereikšmingų dalykų.

„Man įsiminė viena mamos taisyklė: jei tai, kas vyksta, tau nerūpės po penkerių metų, tuomet nevertėtų dėl to jaudintis ilgiau nei penkias minutes. Primenu tai sau, kai perskaitau kokį nors bjaurų komentarą apie save arba kas nors mane trolina Twitteryje. Visuomet, kai publikuoju nuotrauką su savo vaikinu, kas nors apie mus parašo ką nors bjauraus. Dažniausiai tai būna komentarai apie mūsų ūgio skirtumą. Neleidžiu, kad jų kritika man padarytų įtaką, juk nepažįstamo žmogaus nuomonė apie mano išvaizdą man tikrai nerūpės po penkerių metų“, – teigia G. Atkinson.

Moteris neslepia, kad būna atvejų, kai ignoruoti tai, ką sako žmonės, tampa sunku, tačiau ji primena sau, kad jei sugebėjo ištverti tėvo mirtį – ji jau yra išgyvenusi blogiausias savo gyvenimo akimirkas. Jei pavyko su tuo susidoroti – pavyks su viskuo.

„Esu išauklėta taip, kad svarbiausia gyvenime yra tai, jog esu sveika ir laiminga“, – sako G. Atkinson.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją