Kaip grožį suprato ir puoselėjo praėjusio šimtmečio lietuvaitės ir kas svarbiausia šiuolaikinėms moterims, aptarė istorikė Ieva Griniūtė-Tumelienė ir grožio bei sveikatinimo paslaugų platformos „Pasiutus lapė“ pardavimų specialistė Asta Stasiulytė.
Tarpukario grožio etalonai
Didysis grožio ir mados perversmas XX amžių sudrebino po Pirmojo pasaulinio karo. Šimtmečius moterų liemenį pančioję korsetai, žemę šluojančios vienodo kirpimo suknelės bei ištaigingos skrybelaitės, primenančios gėlėmis puoštus tortus, paliko mados areną. Pokario moterys norėjo tokių drabužių, kurie nevaržytų judesių, šukuosenų, kurios nereikalautų ypatingos priežiūros, ryškių lūpų ir skaisčios odos.
Anot istorikės Ievos Griniūtės-Tumelienės, didelė visuomenės dalis moters grožio sampratą suvokė per lietuviškumo prizmę – šviesūs ilgi plaukai, mėlynos išraiškingos akys, švelnūs veido bruožai. Na, o mažiausiai kalbėta apie moterų figūras: „Kūno vietų aptarinėjimas galėjo reikšti prastą taktą. Visgi perdėtas liesumas nebuvo vertinamas – to meto Lietuvoje graži moteris pirmiausia buvo sveika moteris“, – teigia I. Griniūtė-Tumelienė.
Pasak istorikės, anuomet Lietuvos damų grožio, stiliaus ir estetikos pajautimą formavo reklamose, žurnaluose, kino filmuose vaizduojamos moterys. Daugiausiai mados vėjų ir grožio naujovių atnešdavo Vokietijos ir Prancūzijos kultūra, o jei reikėtų išskirti ikoniškos tarpukario damos prototipą, greičiausiai tai galėtų būti aktorė Marlene Dietrich.
XXI a. grožio posūkiai
Šiandienos grožio standartus vis dar formuoja ekranuose ir spaudoje matomi žymūs veidai. Moterys bando lygiuotis į tai, kas yra nerealu, sukurta nuotraukų koregavimo programomis. Kaip pastebi Asta Stasiulytė, tikėtina, kad tai ir nulėmė drastiškus pokyčius suteikiančių procedūrų išpopuliarėjimą. Visgi, XXI a. pradžioje kilusi nerealistinių grožio standartų banga jau ima slūgti, o natūralumo šalininkų gretos didėja.
„Labai įdegusią odą, ilgas dirbtines blakstienas ir kasas keičia grįžtanti natūralumo mada. Makiažo priemonių paletes užkariauja „nude“ spalvos, o tiesūs ar švelniai banguoti plaukai jau tapo pranašesni už garbanas lyg Alisos, gyvenusios stebuklų šalyje, – teigia specialistė.
Pasak A. Stasiulytės, akivaizdu viena – skaisčios ir dailios odos mada išlieka net ir bėgant amžiams. Populiariausios grožio salonų procedūros jaunina, skaistina ir lygina veido odą, veido priežiūros priemonės taip pat skirtos tam, kad oda kuo ilgiau išliktų sveika ir lygi. Ir net jei praėjusio šimtmečio lietuvaitei grožio priemonių pasirinkimas sukeltų didžiulę nuostabą, su XXI a. dama jaunatviškos odos klausimu jos, greičiausiai, sutartų puikiai.
Grožio procedūros anuomet
Kad ir kaip praėjusio šimtmečio lietuvaitės norėjo būti gražios ir eiti koja kojon su mada, galimybės sekti naujausias tendencijas buvo prieinamos ne kiekvienai.
„Finansiniai pajėgumai sudarė skirtingus grožio puoselėjimo įpročius. Miestuose gyvenančios moterys turėjo daugiau pasirinkimų, kai kurios galėjo išbandyti ir cheminį šukavimą – visišką prabangos ženklą, anuomet kainavusį daugiau nei kelios karvės. Kirpėjai šią paslaugą siūlydavo net išsimokėtinai“, – pasakoja I. Griniūtė-Tumelienė.
Kaimuose gyvenusios lietuvaitės buvo ištikimesnės natūraliam grožiui – dekoratyvinė kosmetika čia buvo sunkiai prieinama, o miestuose siūlomos grožio procedūros – per brangios. Dėl to naudotos natūralios priemonės, įvairios žolelės, o brangios plaukų formavimo priemonės pakeistos kiaulės taukais – šie ne tik suformuodavo šukuoseną, bet ir suteikdavo plaukams spindesio.
Veidui – muilas, šukuosenai – segės
Anot I. Griniūtės-Tumelienės, itin svarbia grožio ritualo dalimi pokario moterims buvo paprasčiausias muilas: „Rytą reikėdavo pradėti nuo veido prausimo muilu – jis įvardintas kaip visas odos problemas sprendžianti priemonė. O ir pati muilo galia reklamose pateikiama labai išradingai, mat teigta, kad jis gali padėti vienišai merginai susirasti antrą pusę.“
Istorikė pasakoja, kad plaukų dažymas to meto Lietuvoje buvo visiška retenybė – šiam eksperimentui pasiryždavo nebent į svečią šalį išvykusi ir aplinkinių pavyzdžių įkvėpta moteris. Bet štai garbanų norėjo visos – jas suko ir kirpyklose, ir namuose. Lietuvaitės plaukus dažnai rišo ir į kuodelius, formavo taip, kad derėtų prie skrybelaitės, taip pat susegdavo segėmis.
Grožio produktų pasiūla Lietuvoje nebuvo didelė, viena kita prekė į rinką patekdavo iš užsienio: JAV, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos. Šiokia tokia konkurencija vyko tarp muilo, dantų pastos, veido kremų gamintojų. Dėl to ir grožio prekių reklamų tekstai Lietuvoje daugiausiai kalbėdavo apie švarą ir higieną.
Dabinimosi mados ir vietos
Pasiruošimas šventėms ir pokyliams anuomet vertintas itin rimtai – juk pastarieji vykdavo ne taip dažnai. Anot istorikės I. Griniūtės-Tumelienės, visi išvaizdos elementai buvo labai svarbūs. Lūpdažis – vienas iš jų, tačiau dar daugiau dėmesio skirta šukuosenai, o to meto sostinėje Kaune buvo galima įsigyti ir dirbtinių blakstienų.
„Daugiausiai nesutarimų kėlė raudonas nagų lakas. Madistės mėgo ryškius nagus, tačiau neretai vyrų ar konservatyviau nusiteikusių moterų tokia detalė buvo vertinama neigiamai: manyta, kad raudonai nagus lakuoti gali ne į šventę susiruošusi, o laisvą gyvenimo būdą propaguojanti moteris“, – teigia istorikė.
Deja, bet grožio salonų, kuriuose lietuvaitės galėtų puoštis, buvo ne tiek daug. Kartais jų trūkumo klausimas iškildavo moterims skirtoje spaudoje – damos su pavydu kalbėjo apie tuomet taip vadintus „kosmetikos ir grožio kabinetus“, kurių gausa nesiskundė Vakarų Europos šalys ar JAV.
„Pasirinkimo trūkumas, greičiausiai, lėmė tai, kad anuomet damos nebuvo išrankios ir lankėsi tuose salonuose, kuriuose galėjo gauti taip trokštamas, madingas paslaugas. Šiandien situacija visai kita – pasiūla didelė, damos tiek pačius grožio salonus, tiek paslaugas juose renkasi pagal darbų kokybę, kitų klienčių atsiliepimus ir įvertinimus.
Specialistams tapo daug svarbiau atliepti užimtų, veiklių moterų poreikius – supaprastinti registracijos procedūras, paslaugų pasirinkimą kelti į internetinę erdvę. Tarpukario klientė tokių galimybių nebūtų nė sapnavusi, o šiandienos lietuvaitei tai – jau savaime suprantama“, – apibendrina A. Stasiulytė.
