Aš nemačiau, kad kas sukeltų didesnes dvasines kančias už savęs nuvertinimą (ar pervertinimą): neįgyvendintos svajonės, neuždirbti pinigai, sulaužyti santykiai, nerealizuoti talentai, neišugdyti gebėjimai, nepasimėgauta gyvenimo malonumais arba sekinantis ir arogantiškas pripažinimo vaikymasis lipant per kitų galvas, sėjant neapykantą ir siaubinga baimė būti demaskuotu.
Pasitikėjimas
© Shutterstock

Labai daug valandų praleistų vienatvėje, kenčiant dėl nerimo ir įtampos, slopinant skausmą alkoholiu, vaistais, internetu, darbu, be saiko šlifuojant savo įvaizdį, slapta pavydint tiems, kuriems labiau pasisekė ir nekenčiant savo tėvų už traumas. Tokio žmogaus gyvenimas – tai gynyba nuo gyvenimo ir pokyčiai nepageidaujami (na, nebent, jei kas garantuos saugumą), o be vedlių, kurie nurodys kaip „teisingai“ gyventi toliau nė iš vietos, nes savęs nepakanka.

Savivertė yra lyg vidinis stuburas – nematomas, tačiau labai svarbus mūsų kasdieniniam funkcionavimui. Tai yra kertinių įsitikinimų apie save rinkinys, kuriuo vadovaujamės visą gyvenimą – kaip apskritai save suvokiame, kokiais save matome bendrame kitų žmonių kontekste, kaip save vertiname įvairiose situacijose. Jeigu vyras mano, jog yra nevykėlis, tuomet bet kokias klaidas darbe ar asmeniniame gyvenime jis vertins kaip nesibaigiančią virtinę šios „tiesos apie save“ skausmingų patvirtinimų: sugriuvo projektas – „vadinasi aš nevykėlis“, paliko žmona – „aš nevykėlis“, nepasiekiau tikslo – „tai aš nevykėlis“. Jokio kito požiūrio kampo. Tik „juoda – balta“ interpretacijos. Galbūt moteris mano, jog yra „kitokia nei kiti, nenormali“. Tokiu atveju bet kokius natūralius tarpusavio skirtumus ar asmenines klaidas ji vertins kaip savo „nenormalumo“ patvirtinimą.

Nepaisant to, kad mes besąlygiškai tikime savo turimais įsitikinimais ir dažniausiai jų netikriname, visgi jie gali būti stipriai nutolę nuo realybės. Žema arba pernelyg aukšta savivertė reiškia, kad suvokiame save nelabai realistiškai – kažko savyje nematome ir nepriimame, kai kurias savęs dalis itin nuvertiname arba išpučiame, darome perdėtus apibendrinimus, filtruojame informaciją apie save, todėl nematome viso vaizdo. Tai, savo ruožtu, paskatina neadekvačias emocines reakcijas ir gynybišką elgesį. Nenuostabu, jog tuomet nukenčia santykiai, sveikata, profesinė savirealizacija ir kitos mums svarbios sritys. Žmogus, kurio savivertė žema arba pernelyg grandiozinė gali būti linkęs į kraštutinumus – perfekcionizmą, įkyrų savęs tobulinimą arba vengimą ir savų tikslų, norų atsisakymą, svarbių poreikių slopinimą, aroganciją. Tai sukelia kančią.

Kenčiantis žmogus ieško sprendimų, nori nutraukti skausmą, todėl paprastai mano, kad turi pasikeisti, kad taptų pagaliau mylimu, „normaliu“, „vykusiu“ žmogumi. Štai čia prasideda užburtas ratas, kuris veda į akligatvį ir nusivylimą.

Sveika savivertė – tai ne tapimas tobulu. Savivertė subręsta palaipsniui, kai po truputį mokomės švelniai apkabinti ir pažinti kiekvieną savo asmenybės dalį, gerbti visas savo spalvas ir įsileisti jas į savo unikalų „Aš“, kai sukuriame ryšį su savo paties šerdimi.

Ne dirbtinai tobulas įvaizdis demonstruojamas kitiems, bet tikras veidas, autentiškumas ir žmogiškas pažeidžiamumas rodomas, visų pirma, sau pačiam padeda pagaliau pajausti ramybę viduje.

Jeigu žmogus akcentuoja tobulėjimą, nes mano, jog tik tapus tobulu galima turėti sveiką savivertę, jam paprastai tenka nusivilti. Beje, tai gali tapti pražūtimi kai kuriems jautresniems asmenims, kurie vertina save pernelyg iškreiptai.

Mano asmeninė ir vėliau profesinė patirtis padėjo man suvokti bene pačią svarbiausią žinutę.

Aš nebeakcentuoju tobulėjimo. Aš irgi stengiausi tobulėti, išsitobulinti save viduje, kad pagaliau būčiau mylima, „normali“ kitų žmonių akyse. Vargau vargelį – knygos, seminarai, terapija, domėjausi visomis įmanomomis „tobulėjimo“ pakraipomis, klausiau dar tuomet mano akyse buvusių „autoritetų“, sekiau iš paskos kaip mažas vaikas, ko tik nebandžiau. Mano tobulėjimo kelias baigėsi ties esmine mintimi, kurią laikui bėgant subrandinau ir įsisąmoninau.

Šis suvokimas padėjo man susikurti stabilų vidinį pamatą, kuris padeda man mano kasdienybėje jaustis pakankamai saugiai nepriklausomai nuo įvykių ir „gerų“ ar „blogų“ dienų. Dabar man lengva matyti realybę, jos kliūtis ir galimybes. Aš supratau, kad visa tobulėjimo esmė yra meilė. Jeigu tas tobulėjimas nesibaigia meile sau, tuomet jis nelabai ir išgelbės.

Nei nušlifuota išvaizda, nei uždirbti milijonai, nei šlovė ir žinomumas, nei trys santuokos, nei karjera, nei 10 vaikų, nei vardiniai daiktai, nei tūkstančiai pažinčių, nei išsivalymas nuo „netikusių“ žmonių (svetimų ar šeimos narių), nei super foto „Instagrame“, nei apsimestinis dvasingumas, nei įmantriai padekoruotas kalbėjimo tekstas, nei susireikšminimas, nei suidealizuoti autoritetai, niekas nesuteiks vidinės ramybės, nes visa tai neaugina savivertės.

Niekas iš išvardintų dalykų nesušildys iš esmės. Kurį laiką gali būti gera ir malonu, bet neilgai. Anksčiau ar vėliau vis tiek tenka grįžti prie vidinės tuštumos pojūčio, pasimetimo savyje, vienišumo ir menkavertiškumo išgyvenimo. Mačau labai daug tokių pavyzdžių. Kai ką patyriau pati, kai ką stebėjau aplinkinių gyvenimuose.

Iš pradžių mačiau kitus netobulus, o aš lyg kažkuo pranašesnė. Vėliau jaučiausi taip lyg būčiau žemiau kitų žmonių. Ilgainiui supratau, kad realybėje mes visi esame toje pačioje valtyje. „Tobulieji“ yra kartu su netobulaisiais, tik tie tobulieji dar kol kas to nežino.

Toks „tobulėjimas“, kai norime išmesti ar paslėpti vidines šiukšles, ar „pataisyti“ kitus žmones niekur neveda. Tada labai pučiasi „Aš“, kyla noras žeminti visus aplink (tiesiogiai arba pasyviai agresyviai), kad tik išlikti tobulu, neklystančiu, teisingu.

Jei norime eiti pirmyn, yra svarbu priimti realybę, ją matyti, žinoti nuo ko atsispiriame. Jei nepriimame savęs tokių, kokie esame, tuomet tobulėjimas tampa įkyriu ir yra panašus į tiksinčią bombą, kuri vis tiek sprogs. Kai pavargsime tobulėti, kai psichika, kūnas persisotins nesibaigiančiu tobulėjimu, kai pavargs nuo nuolatinio muštro, kai nebepajėgs gintis nuo savęs ir tada, susilpnėjus kontrolės gynyboms, opapa, laikykis! Ir visi aplinkiniai laikykitės irgi – maža nepasirodys!

Nėra geresnio vaisto savivertės auginimui kaip pagaliau pradėti priimti save tokius, kokie esame. Labai banali tiesa. Vienus ji nuramina, o kitiems paskatina nerimastingą mintį – „tai kokia prasmė visų tobulėjimo mokymų?! Tai kam tada gyventi, jei ne dėl tobulėjimo?!“ Vardan meilės gyventi, štai vardan ko! Vardan meilės sau, o po to jau mokėsime mylėti ir kitą.

Kuo labiau žmogus myli save (ne garbina, o myli), tuo mažiau jis užsiciklinęs į save ir besaikį savęs blizginimą kitų akyse. Jei išmoksime mylėti visas savo dalis, priimti viską, ką bet kokiu atveju turime: charakterio savybes, temperamentą, istoriją, šeimos narius, nesėkmes, klaidas, silpnus, vaikiškus bruožus, neadekvatumus, sunkius periodus, kai nesiseka, kai griūva velniop viskas, ligas, asmeninius, kitiems nepriimtinus požiūrius, lytinę pakraipą ir t.t., mes po truputį tapsime vis labiau vientisi, integruoti, todėl ramesni.

Nebereikės tiek daug pastangų maskuoti ir kamšyti vidinę tuštumą ir skausmą. Juk gyvenimas yra labai įvairus ir visko jame yra ir mumyse yra visko, tai normalu. Normalu, kad visada bus kam prasčiau sekasi, o kam geriau konkrečiu gyvenimo periodu, konkrečioje srityje. O tada jau ir tobulėti tiek nebesinori, nes nebe taip sunku su savimi. Ne visiems patinka mūsų netobulumai, bet, pripažinkime, „tobulųjų“ mes nemėgstame dar labiau. Kodėl? Nes mes užuodžiame melą, jaučiame (sąmoningai ar nesąmoningai), kad žmonės tiesiog nėra tokie, todėl pradedame nebepasitikėti „tobulaisiais“ ir prarandame galimybę kurti emocinius ryšius, kurių visi norime.

Savivertės auginimas yra ilgas procesas. Mes po truputį susipažįstame su savimi iš naujo. Tam reikalinga aplinka, kurioje jaučiamės saugiai ir žmonės, kuriais pasitikime. Tai gali būti mylinti šeima, profesionalus psichoterapeutas, mylinti antroji pusė ir t.t. Kai jaučiamės saugūs ir priimti, po truputį galime atsipalaiduoti ir patyrinėti savo vidinį pasaulį – kas mes esame, ko savyje nenorėjome matyti, ką sunku priimti, kur labiausiai skauda, kokios yra mūsų tikros galimybės, gebėjimai.

Mes ne tik susipažįstame su įvairiomis savęs dalimis, bet mokomės jas priimti ir tokiu būdu tampame vis labiau integruotomis asmenybėmis. Be abejo, rasime ir infantilių vietų, kurias labai stengėmės nuneigti, išbraukti iš savęs, o dabar jau galime susidurti su jomis akis į akį, šiltai ir gailestingai jas apkabinti, vertinti jas kaip natūralią žmogiškąją dalį.

Atrasime ir tai, kad būtų naudinga pasistiprinti vienur ar kitur, kad gyventume kokybiškiau, šiek tiek lengviau. Tokiu atveju, žodžiai „augimas“ arba „mokymasis“ man labiau patinka, nes jie realistiškesni. Tobulais vis tiek netapsime, nebent neurotiškais, o paauginti kai kuriuos savo bruožus tikrai galime. Ir pasimokyti kai kurių dalykų galime. Kiekvienam savo. Bet su pagarba sau. Su meile.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Makiažo atmintinė vasarai: kokias priemones naudoti ir kaip derinti

Vasara – tai metas, kai saulė mus džiugina karštais spinduliais, ilgėjančiais vakarais ar...

Sociologas Tereškinas: šiuolaikinio vyro tapatybės bruožas – aukos sindromas (12)

Galingo, agresyvaus, daug ekonominio kapitalo turinčio vyro idealas pasiekiamas tik mažai daliai....

Jų nesustabdysi: Vilniaus gatvėse karaliavo bėgančios moterys rask save nuotraukų galerijoje (20)

Ir tai ne nauja mados atmaina, o greičiau aktyvus gyvenimo būdas, kurį propaguoja vis daugiau...

Kuo vyrai dažniausiai skundžiasi santuokoje: tai tiesiog išmuša iš vėžių (218)

Apie ką kalba vyrai ir, svarbiausia, kuo jie skundžiasi, kai praveria psichoterapeuto duris? Trys...

Naminė braškių kaukė veidui: atstos įmantriausias kaukes iš parduotuvės (10)

„Braškių sezonas eina į pabaigą, tad tikiuosi, jog visi skaniausi patiekalai su šiomis uogomis...

Top naujienos

Medikams nesuvokiamas Verygos ministerijos sprendimas: tarsi laiko mašina nubloškė į praeitį (84)

Šių metų rugsėjį vaikų ugdymo įstaigose sviestas , kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba...

Skaidrumo šaukliui Urbšiui – nemalonumai: jei būčiau vadovavęs Panevėžiui, mero sūnaus per patrankos šūvį nebūtų projektuose (110)

Parlamentaras, judėjimo „Kartu“ lyderis Povilas Urbšys teigia nesikratantis atsakomybės dėl...

Po skandalo Kybartų pataisos namuose lekia pirmosios galvos (21)

Antradienį apie pasitraukimą iš užimamų pareigų pranešė laikinai Kybartų pataisos namams...

Sukrečianti vienos nuotraukos istorija: emocijas sunkiai tvardė net fotografas (30)

Kai kurie vaizdai visam laikui įsirėžia visuomenės atmintin. Vienas iš tokių yra JAV pasienyje...

Konfliktas įsisiūbuoja: po Skvernelio ir Karbauskio pasiūlymo Jakeliūnas įregistravo priešingą projektą (49)

Seimui svarstant pensijų kaupimo pertvarką, Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys...

STT iš kabineto išsivedė Panevėžio merą Račkauską (173)

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai antradienį sulaikė Panevėžio merą Rytį Mykolą...

Kito sezono „Žalgiris“: didelė šeima skirstosi palikdama daug klaustukų (90)

Kauno „Žalgiris“ sužaidė istorinį sezoną, o jam dar nesibaigus du žaidėjai nusprendė...

„Sodra“ perskaičiavo esamas ir būsimas pensijas: pasitikrinkite, kiek gausite jūs (631)

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo įstatymas, pagal kurį jau skirtos ir būsimos pensijos...

Sostinėje savo įvaizdžiais praeivių žvilgsnius kaustė diplomuoti ekonomistai (84)

Šią savaitę Lietuvoje – aukštųjų mokslų diplomų teikimo maratonas, o antradienio popietę...

Vilkai pradėjo pulti nekreipdami dėmesio į žmones (25)

Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje šiemet pirmą kartą užfiksuotas vilkų išpuolis.