Vienas pavyzdžių – išpopuliarėjęs judėjimas #metoo, kuris prasidėjo 2017 m. rudenį, kai seksualiniu priekabiavimu buvo apkaltintas žinomas prodiuseris Harvis Weinsteinas. Nuo tada suveikė domino efektas – apie patirtą seksualinę prievartą ar išnaudojimą prisipažino ne viena tiek pasaulinio lygio, tiek ir Lietuvos garsenybių. Galėjo atrodyti, kad pasaulis pradėjo keistis žaibišku greičiu, tačiau, deja, sisteminių pokyčių šioje srityje beveik neįvyko.
Visuomenė nepalaiko nukentėjusių merginų
„Visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad pusė Lietuvos gyventojų nepalaiko nuo seksualinio priekabiavimo ir smurto nukentėjusių jaunų merginų. Ir nors iš vienos pusės kilus #metoo skandalui, viešojoje erdvėje vyko diskusija, kuri neaplenkė nė vieno ir pasiuntė signalą, kad toks elgesys nėra ir neturėtų būti norma, tačiau tuo pačiu Lietuvoje, priešingai nei daugelyje kitų valstybių, dėl #metoo metu neįvyko jokių teisinių pokyčių“, – pastebi Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė.
Iš tiesų – kol kas negirdime ir apie universitetų ar kitų įstaigų administracijų veiksmus, kurios imtųsi mokyti personalą, kaip neperžengti ribų, nėra patvirtintų išsamių elgesio kodeksų, nėra sukurtų efektyvių sistemų, kurios padėtų nukentėjusiems studentams pranešti apie netinkamą dėstytojo ar kolegos seksualinį elgesį. Jeigu po priekabiavimo skandalo garsus prodiuseris H. Weinsteinas atsidūrė Holivudo paraštėse, kodėl tokio pačio ar bent panašaus rezultato nesulaukė Lietuvos garsenybės?
Moterų nuvertinimas – kasdienė praktika
Seksizmas yra giliai įsišaknijęs visuomenės praktikose, dažnai jis neatpažįstamas ir laikomas normaliu, įprastu elgesiu. Neseniai visą pasaulį, neaplenkiant ir Lietuvos, sudrebinę #metoo pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kaip ilgai gali būti nutylimi seksualinio priekabiavimo atvejai. Nors šis pasaulinis judėjimas skatina kelti į viešumą seksualinio priekabiavimo, smurto ir prievartos problemas, tačiau vis tik jaučiamas didelis pasipriešinimas ir nenoras jų spręsti.
„Moterų nuvertinimas yra kasdienė praktika pradedant mokyklų vadovėliais, baigiant politiniais sprendimais, bet tai nesukelia visuomenės protesto. Kol nesame įvaldę žodyno, padedančio įvardinti reiškinį, pastarasis tarsi ir neegzistuoja. O jeigu manome, kad problemos nėra, tai ji ir nėra sprendžiama, nors neišnyksta savaime“, – teigia lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė teigia, kad vis tik šiokių tokių prošvaisčių galima įžvelgti – tam tikruose visuomenėse sluoksniuose kultūrinis seksizmas tampa pastebimas, įvardijamas ir taip vejamas lauk.
„Aktyvėja moterys verslininkės, šios idėjos plinta ir tarp akademinio jaunimo, kurie ateityje bus tie, kurie valdys šią šalį. Visgi nors tendencija ir džiugina, tačiau turime užduoti klausimą – kam feministinės, lygybės idėjos yra prieinamos? Ar tai, kad iš dalies sprendžiamos reprezentacijos problemos didžiajame versle, iš tiesų galime vadinti lygybės idėjų pergale, kai smurto prieš moteris paplitimas šalyje yra epideminio lygio?“, – retoriškai klausia J. Juškaitė.
Pradėti ugdyti suvokimą dar nuo mokyklos suolo
Šioje vietoje būtų galima paklausti, kaip rasti Ariadnės siūlą – kaip didinti visuomenės suvokimą apie būtinybę atpažinti ir šalinti kultūrinio seksizmo apraiškas. „Šie klausimai turi būti sprendžiami sistemiškai, pradedant darželiu ir mokyklos suolu“, – įsitikinusi J. Juškaitė. Nors kartas nuo karto kylantys skandalai didina visuomenės supratimą ir problemų žinomumą, tačiau seksizmas, patriarchalinis mąstymas yra labai giliai įsišaknijęs kiekvieno iš mūsų mąstyme, negalime jų „atmokti“ prabėgomis.
„Žengtume į priekį, jei paisytume lyčių pariteto, jei vadovėlių ar laidų kūrėjai nepatingėtų atlikti namų darbų ir moterų požiūrius, nuomones, pasiekimus, kritines nuostatas reprezentuotų tokia pat apimtimi kaip ir vyrų. Prieš šimtą metų moterys išsikovojo balso teisę, tačiau joms ir dabar nesuteikiamas mikrofonas. O derėtų“, – teigia M. Jankauskaitė.
Nukenčia ir vyrai
Kultūrinis seksizmas yra nuostata, pateisinanti praktikas, kurios menkina moteris ir viską, kas siejama su jomis. Tipiški pavyzdžiai – moterų žeminimas arba jų „nematomumas“.
Nepelnytai išpopuliarėjęs požiūris, kad „tikras vyras“ turi vengti bet kokių sąsajų su moteriškumu, varžo emocijų raišką ir trukdo prabilti apie sunkumus. Kultūrinis seksizmas skatina kompensuojamąjį vyriškumą, susijusį su destruktyviu elgesiu ir agresija, nukreipta tiek prieš save, tiek prieš kitus.
„Užtenka pažvelgti į vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius, įkalinimo įstaigose esančių asmenų sudėtį lyčių požiūriu ir tampa akivaizdu, kiek daug turime vyriškų problemų“, – teigia lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė.
Tarp veiksmingiausių priemonių kovojant su kultūrinio seksizmo apraiškomis Lietuvoje galėtų būti aiškus įvardijimas, kad toks elgesys negali būti teisinamas ir normalizuojamas, apeliuojant į tautines tradicijas ir kultūrą.
Pasak J. Juškaitės, visuomenei pasiekus sutarimą, kad svarbios yra tos kultūrinės tradicijos, kurios kuria lygybe ir pagarba paremtą visuomenę, galima būtų iš esmės diskutuoti, kaip tai įgyvendinti.
„Kol kas turime pereinamąją situaciją, kur dalis visuomenės yra pasirengusi pokyčiams, o kita mato juos kaip grėsmę jų gyvenimo būdui ir vertybėms”, – teigia Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė. Kalbėjimas apie lygybės naudą reikalingas, nes gali padėti kiekvienam visuomenės nariui – tiek moteriai, tiek vyrui.
Diskusija „Kultūrinis seksizmas: dramblys kambaryje, kurio nenorime matyti“ vyks diskusijų festivalyje „Būtent!“, kuris vyks Birštone, rugsėjo 7–8 dienomis. Tai atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę.
