Anot A. Čepaitės, visi turime savo supratimą, kas yra charizma, bet nesiginčijame dėl vieno paprasto dalyko, jog charizmatiškais žmonėmis tikima, juos seka, juos kopijuoja, žmonės nori būti tokiais, kaip jie.
„Mes žinome, kokie jie, bet visada bandome suprasti, kaip jiems tai pavyko? Žmonės skirstosi į dvi grupes: vieni mano, kad charizmatiškais (arba žmonėmis, turinčiais daug energijos) gimstama, o kiti tiki, kad charizmos (arba energijos) galima išmokti. Abi pusės sutaria, kad charizma visų pirma yra didelis energijos kiekis, mokėjimas ją valdyti ir nukreipti ta linkme, kuria norime“, – kalbėjo A. Čepaitė.
Pasak lektorės, kuo daugiau energijos mes atsinešame gimdami, tuo smagiau mes ją švaistome jaunystėje, tačiau nepildoma ji senka. „Žmonės praranda energiją, o tada sakome „na va, šis jau nebeįdomus, jau paseno, nieko naujo nebeparodo“. Yra kita žmonių dalis, kuri, žinoma, irgi gimdami atsineša kažkokį kiekį energijos, bet nebūtinai tokį didelį. Antroji žmonių dalis tiki, kad mes galime išmokti pasisemti energijos ir gauti jos tiek, kiek jos reikia. Man visada buvo įdomu, o kaip tos energijos paimti tiek, kiek mums reikia, tada, kada mums reikia ir kaip ją naudoti taip, kad jos nemažėtų?
Kadangi jau sutarėme, kad charizma yra energija, tai sutarkime ir dar vieną dalyką – energija paklūsta visatos dėsniams. Tai labai svarbi taisyklė. Kaip suprasti, kokie dėsniai yra visatos, o kokie ne? Jei paimsite visus šventraščius ir surasite bendrą vardiklį, tai ir yra visatos dėsniai ir jie yra paprasti, gana lengvai suvokiami, jie yra labai elementarūs, tačiau ne taip paprastai įgyvendinami. Dar visatos dėsniai turi vieną savybę – jie ilgai trunkantys. Neužtenka šiandien suvokti ir rytoj jau tikėtis turėti. Mums reikia, kad visas mūsų organizmas tai priimtų ir imtų funkcionuoti pagal tuos dėsnius“, – pranešime sakė A. Čepaitė.
Pirmas visatos dėsnis
„Ši visata yra ne apie mus, ne dėl mūsų ir ne mums. Liūdna žinia, bet, deja, taip. Ši visata yra apie visatą ir mes šioje sistemoje esame vykdanti, operacinė sistema, bet nesame vadovaujantis organas. Dar paprasčiau tariant – mes esame tinklas, kuris daro tai, kas mums priklauso daryti. Kuris privalo ir turi išmokti dalintis tarpusavyje ir šiame tinkle nėra geresnių ar blogesnių, protingesnių ar kvailesnių – visatai tokios sąvokos išvis negalioja.
Šioje sistemoje žaidžia viena taisyklė – dalybos. Šis tinklas turi pats save maitinti – turi gauti energijos ir maitintis tarpusavyje, taip suręstas mūsų organizmas. Sveika mūsų organizmo ląstelė, gaudama 100 procentų maisto iš organizmo, 70 procentų energijos atiduoda organizmui ir tik 30 procentų pasilieka sau. Tai yra sveikos ląstelės garantas. Jei ląstelė 70 procentų pasilieka sau ir tik 30 procentų atiduoda organizmui – ji yra vėžinė. Ir tokią ląstelę mes naikiname kaip begalėdami, o jei nepavyksta jos sunaikinti – ji sunaikina organizmą.
Lygiai tokiu pat principu veikia visata, ji mums duoda energijos visu 100 proc., tačiau jei mes galvojame, kad mes esame svarbesni, aukštesni ir geresni, o ne paprasčiausias besidalijantis elementas – visata mus naikina arba nutraukia maitinimą ir tada gyvenimas tampa toks kasdienis, neįdomus, noro nėra, kažkas vyksta, bet nevyksta, partnerio nėra, pinigų nebėra, ligos puola, viskas nebeskanu, nebekvepia, liūdna ir imi kaltinti aplinką, nes negauni „maisto“.
Pirmas dėsnis yra apie tai, kad mes esame čia dėl dalybos, nesame dėl savęs, esame dėl kitų, tai pagrindinė ir esminė taisyklė, kuri mums garantuoja jėgas.“
Antras dėsnis
„Mes visi esame kažkokios mūsų sistemos dalis. Esame kažkieno vaikai, turime tėvus, senelius, prosenelius ir t.t. Ir visa mūsų energija ateina iš šios hierarchijos ir kol mes jai paklūstame, ir klausome – viskas gerai, bet juk mes dažnai neklausome. Mes manome, kad esame protingesni už savo tėvus – jie gi neišmanūs, jie nesupranta telefono.
Mano mama, pavyzdžiui, turi kitą „Google“, sako: „ai čia tavo google, mano kita.“ Juokinga, ar ne? Bet jei tik mes pastatome save į santykį virš savo tėvų, mes nusprendžiame, kad mes svarbesni už savo tėvus – viskas, čia baigiasi maitinimas. Maitinimas ateina tol, kol mes suvokiame, kad esame hierarchinėje sistemoj po jais.
Mes privalome juos gerbti, mylėti ir besąlygiškai paklusti. Tai žiauriai sunku, nors skamba paprastai. Mūsų tėvai yra „vartai“ į šitą pasaulį ir energija ateina tik per šiuos „vartus“. Energija neateina per draugų, viršininkų ar kolegų „vartus“. Jei mes teisiame savo tėvus, jei mes manome, kad mūsų tėvas durnas alkoholikas, kvailys ar dar kažkoks, tai net nesitikėkime finansų. Finansai, išorinė gerovė, karjera – tai mūsų tėtis. Meilė, šeima, vaikai, šeimyninė laimė, namai – tai mūsų mama. Jei tik pažeidžiame šias dvi taisykles, mes neturime vienos arba kitos energijos. Skamba paprastai, bet tai vienas iš sudėtingiausių punktų.
Man dažnai sako: „Aha, gera tau šnekėti, man mama skambina 80 kartų per dieną“. Na, man šimtą. Paskaičiavau, kad su mama per dieną prakalbu valandą, bet jokiu būdu, dėl egoistinių sumetimų, aš neleidžiu sau sakyti, kad nenoriu jos klausyti, nes neturiu laiko. Vakar, pavyzdžiui, du kartus papasakojo, kaip ji maudėsi tvenkinyje, tačiau klausiau jos. Darykime tai dėl savęs, egoistiškai.
Turime išmokti gerbti ir besąlygiškai mylėti savo tėvus net jei jie pagal mūsų sociumo taisykles yra ne tokie, kokių mes norime. Ne mūsų norais ši visata grįsta, ne mums spręsti, kokius tėvus turėjome gauti.“
Trečias dėsnis
„Visata paklūsta lingvistikos dėsniams, o ne matematiniams. Mūsų DNR koduojasi per lingvistinius dėsnius, o ne per matematikos. Tai reiškia, kad šioje visatoje dėsniai 2+2=4, deja, neveikia. Visata veikia visai kitu principu – kuo didesnė dalyba, tuo daugiau daugybos, t.y. kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni. Čia veikia šis principas, bet jis koduojasi žodžiais, todėl mes turime fantastinį įrankį – savo mintis ir kalbą, kuri koduoja mus pačius, mūsų aplinką. Tik per žodį ir per mintį mes galime susišnekėti su visata. Visata yra labai tiksli, tad turime žinoti, kad ji supranta aiškų žodį ir esamąjį laiką. Jei norite ko nors – kalbėkite esamuoju laiku. Norite konkretaus dalyko? Tai konkrečiai ir sakykite. O ne „aš norėčiau kokio nors įdomaus, išskirtinio darbelio“... Ką? Koks čia tas išskirtinis?
Daug knygų apie tai parašyta, visi viską žino, bet kažkaip nesinaudoja. Kodėl? Nes netiki, nes nepasitiki, nes nori rytoj. Mes visada galvojame, kad viską, ko mes norime, visata turi padaryti rytoj. Jūs bent įsivaizduojate kokio ji dydžio? Jai, kaip ir mūsų organizmui, reikia laiko suvalgyti, suvirškinti ir įsisavinti.“
Svarbiausias dėsnis
„Kodėl daryti gerus darbus yra lengviau nei blogus? Nes tuomet gauname ne tik iš visatos, bet ir iš žmonių – padėką, meilę, simpatiją ir panašiai. Pats svarbiausias visatos dėsnis – duoti galima tik tam, kuris turi, kur tai dėti. Neįpilsi į pilną stiklinę, tik tas, kuris turi, kur tai įdėti, gali paimti. Kas negali paimti?
Negali paimti tie, kurie žino, kuriems viskas aišku, negali paimti tie, kuriems neįdomu. Gali paimti tie, kurie yra silpni, kurie suvokia, kad ne jie yra visatos centras. Kai žmogus žino, moka, supranta, gali paaiškinti ir pamokyti – jis save pastato aukščiau visų kitų. O kai mes manome, kad esame nepažeidžiami ir protingi, visata mums nieko neduos. Kai imame vertinti kitus, ką tai reiškia? Aš aukščiau, aš galiu įvertinti, gi iš viršaus geriau matau. Tai darydami pažeidžiame pirmąjį dėsnį ir iškrentame iš gaunančiųjų energiją.
Kai imu mokyti ir auklėti kitus, patariu, kaip kažką daryti ar gyventi, kai tik atsistoju į šią poziciją – pažeidžiu pirmą dėsnį. Man nebegali duoti. Kai aš žinau, vertinu, mokau, teisiu ar gelbėju pasaulį. Kai tik imame gelbėti pasaulį, išeiname iš savo funkcijų. Ar reikia padėti žmonėms? Taip, kai jie to prašo, tačiau pamokome savo tėvus ir iškrentame iš taisyklių.
Duoti gali tada, kai žmogus yra pasiruošęs gauti. Kai sakome visatai „duok man“, kai suvokiame, kad esame tik vykdanti sistema, imame gauti ir gauname tiek, kiek norime.“
Visata neturi nuomonės
„Visata neturi nuomonės, santykio, požiūrio ar minties, kas yra gera ar bloga. Ir kai sakome mąstysiu pozityviai – jai visiškai tas pats. Jai nesvarbu ar duoti energiją Motinai Teresei, ar Hitleriui. Energija neturi prioritetų, ji ateina pas tą, kuris žino dėsnius. Energijai nėra žodžio savanaudiškas ar ne, nėra gero ir blogo žmogaus, jai tai neegzistuoja. Todėl negalvokite, kad reikia būti geresniu už save, nereikia meluoti, reikia būti autentišku. Užtenka mūsų tokių, kokie mes esame, kad būtume maitinami energija“, – sakė A. Čepaitė.
Renginio akimirkos - nuotraukų galerijoje:
