– Sakykite, kada atsiranda mirties baimė? Juk dažnai vaikai apie mirtį kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką.
– Gana skirtingai. Jei kalbėsime apie vaikus, baimės pojūtis gali atsirasti ir 5-erių metų, ir 7-erių, ir 10-ties.
Mokyklinio amžiaus vaikai pradeda realiai suvokti mirtį. Nežinomybės baimė, kontrolės praradimas ir išsiskyrimas su šeima bei draugais gali būti pagrindiniai mokyklinio amžiaus vaiko nerimo ir baimės, susijusios su mirtimi, šaltiniai.
Tai priklauso nuo vaiko brandos, nuo pirmųjų susidūrimų su pačia mirtimi ir situacija, kuri tą mirtį lydi. Vieni vaikai gali matyti artimųjų žmonių ašaras, todėl ėjimas į kapines jiems gali asocijuotis su liūdesiu, kitiems tai gali būti tiesiog nuobodus užsiėmimas. Dauguma paauglių supranta, kad mirtis yra neišvengiamas ir negrįžtamas procesas, tačiau kartu gali jaustis taip tarsi tai jų neliestų, niekinti ir neigti mirtį.
Studijuodami žmonijos istoriją matome, kad mirtis žmogui visada buvo ir greičiausiai liks svetima ir gąsdinanti. Mes nesąmoningai tikime (nors ir suvokiame to iracionalumą), kad mūsų dėsninga mirtis yra neįmanoma. Mums atrodo, kad jei mūsų gyvenimas baigsis, tai tik dėl piktavališkų išorės jėgų. Pasąmonė priima prielaidą, kad galime būti nužudyti, susirgti nepagydoma liga, bet jai nepriimtina mintis, kad mes galime mirti dėl natūralių priežasčių. Tuo pačiu metu, žmogus yra vienintelė būtybė, žinanti, kad mirs, todėl mirties baimė yra natūralus reiškinys. Kiekvienas artėjančią mirtį išgyvena individualiai. Šiuose išgyvenimuose, kaip ir reakcijose į stresines situacijas, ryškiausiai atsiskleidžia pačios bendriausios žmogaus gyvenimo nuostatos.
O toliau pati mirties baimė priklauso ne tik nuo žmogaus amžiaus, bet ir kultūrinių dalykų. Skirtingose kultūrose mirtį priima skirtingai. Mes, lietuviai, ją priimame su labai didele baime, o, pavyzdžiui, tam tikros Afrikos tautos – labai paprastai. Ten normalu įkandus gyvatei atsisėsti ir laukti mirties, o ne iš paskutiniųjų išgalių bandyti su ja kovoti.
