Praėjusią savaitę „Vilniaus klube“ įvyko konferencija, skirta Lietuvos moterų teisės balsuoti šimtmečiui paminėti – „Moters vaidmuo kintančiame pasaulyje“. Būtent apie tai, ką reiškė būti moterimi Lietuvoje 1918-2018 metais savo pranešime ir kalbėjo Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo komiteto pirmininkė bei Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė.
„Kalbant apie moterų padėtį, svarbu pasakyti, ką faktai apie ją reiškia visai visuomenei. Tik skaičiai ir statistika, susieti su moterų istorija, žmogaus teisėmis ir lyčių lygybe gali nurodyti esamas problemas ir demonstruoti teigiamus pokyčius. Tarkime, statistika apie menką moterų atstovavimą daugelyje parlamentų liudija stereotipinį visuomenių požiūrį į moters vaidmenis, kai esminė moterų užduotis siejama tik su namais ir vaikų priežiūra.
Kategoriškas atsisakymas įvesti taip vadinamas laikinąsias specialias priemones arba kvotas visų lygių rinkimuose teigiant, kad valdžioje neva atsiras jos nevertos moterys, taip pat byloja apie didesnės dalies politikų menkinantį požiūrį į moteris, o taip pat žmogaus teisių problematikos neišmanymą.
Tuo tarpu didesnis tėvystės atostogomis besinaudojančių vyrų skaičius kalba apie kardinaliai besikeičiantį jaunų vyrų ir moterų požiūrį į vedybinius santykius ir atsirandančias egalitarines partnerystes“, – savo pranešimą pradėjo profesorė.
D. Leinartė savo pranešime glaustai apibūdino Lietuvos moterų padėties pokyčius tiek šeimoje, tiek viešame gyvenime.
„19-ojo a. pabaigoje, tautinio atgimimo metu, lietuviškai kalbančios moterys į visuomeninį ir politinį darbą įsijungė gerokai vėliau nei lietuvių vyrai. Mūsų kultūros ir atgimimo veikėjai, visiems žinomas Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis ir daugelis kitų vienareikšmiai teigė, kad būdamos beraštės ir visiškai neišsilavinusios lietuvės netinka lietuvių inteligentui nei jas vesti, nei tuo labiau bendradarbiauti. Išties, spaudos draudimo metais ir vėliau, tradicinės lietuvių šeimos dukrų mokymas prasidėdavo ir baigdavosi namuose. Motinos žinių mergaitėms neretai pakakdavo tik perskaityti jų namuose buvusią maldaknygę.
Tarpukariu aktorės karjerą pradėjusi Teofilija Vaičiūnienė savo prisiminimuose rašo, kad apie 1910-ais metais, kai pažangiai mąstantis jos tėvas atvežė mažą Teofiliją į rusišką pradinę mokyklą Dzūkijoje, ji buvo vienintelė mergaitė tarp penkiasdešimties berniukų.
Anot 19-ojo a. inteligentų lietuvių vyrų, vesti pačias reikia, kitaip niekuomet nebus sukurta pilna lietuviška, inteligentiška visuomenė, bet ką gi vesti?
Visgi poetas Jonas Mačys-Kėkštas vyrams siūlė tuoktis su paprastomis kaimo merginomis, jis teigė: mandagių, padorių ir ne visai aklų valstiečių dukrų yra daug. Kaimiečių išsilavinimo stoką, ypač auklėjant vaikus, jo nuomone, kompensuos patys vyrai. J. Mačys-Kėkštas rašė: lietuvis inteligentas būdamas pats apšviestas nėra prispirtas ieškoti apšvietimo savo žmonoje, jis pats mokės ir galės vesti vaikų auginimą. Tokia santuoka turėtų savo privalumų: neišsilavinusi žmona netrukdys plėsti lietuvybės, šeima palaikys ryšius su giminėmis ir liaudimi, kaimo mergina vaikų auklėjimą nedvejodama patikės išsimokslinusiam vyrui.
Akivaizdu, kad išsilavinę 19-ojo a. tautinio atgimimo lietuvių veikėjai vertino moteris tik kaip reprodukcines sistemas, nepatikint joms net vaikų auklėjimo“, – pasakojo prof. D. Leinartė.
Pirmas lietuvių moterų suvažiavimas buvo suorganizuotas 1907 m. Kaune, kunigų ir mažos grupelės išsilavinusių bajorių, kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ar Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kurių pirmoji kalba buvo lenkų.
„Visa likusi suvažiavimo auditorija, kaip rašė Žemaitė, buvo skarelių jūra iš sodžių, tačiau iš šios nedidelės liberalios grupelės vystėsi lietuvių moterų judėjimas. Dar iki Lietuvos pirmojo moterų suvažiavimo prieš dvejus metus, 1905-ųjų rugsėjį, Vilniuje įvyko liberalių moterų susirinkimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas ir išrinkta valdyba. Lietuvos moterų susivienijimas užmezgė ryšius su Rusijos moterų draugijomis. 1908 m. Kunigas aktyvistas Povilas Januševičius suorganizavo lietuvių katalikių moterų draugijos steigiamąjį susitikimą, tačiau didesnė kunigų dalis abejojo bendradarbiavimu su moterimis.
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1911 m. perspėjo kunigus, kad šie „nepaskęstų visokiose moterų kongregacijų veiklose. Tąsai vadovavimas taip visą žmogaus t.y. vyro laiką paima ir taip jo protą apsunkina, kad jis jau beveik jokio kito darbo nusitverti negali“. Jurgis Matulaitis siūlė kunigams geriau būti tik moterų nuodėmklausiais“, – pranešime teigė profesorė.
Anot D. Leinartės, nepaisant tokio požiūrio, abu moterų judėjimo sparnai vis dėlto plėtėsi ir tarpukariu beveik visos Lietuvos moterys buvo įsijungusios arba į liberalų, arba į katalikišką judėjimą.
Vis dėlto, 1917 m. rugsėjį Vilniuje vyko pirmoji politinė lietuvių konferencija į kurią moterys nebuvo pakviestos.
„Konferencijai prasidėjus, Lietuvos katalikų moterų draugija įteikė komitetui protestą, reikalaudamos paaiškinti, kodėl moterys nebuvo pakviestos ir griežtai pareikalavo, kad būtų pakviestos ir galėtų dalyvauti visuose posėdžiuose. 1919 m. buvo sušaukta antroji lietuvių politinė konferencija. Moterų atstovių čia ir vėl nebuvo. Rinkimų teisė įstatymu moterims buvo suteikta 1919 m. lapkričio 20 dieną, kai Lietuvos valstybės taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Įstatymas teigė, kad rinkimuose gali dalyvauti visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turintys 21-erius metus. Tai kaip įstatymas Lietuvoje pirmą kartą numatė vyrų ir moterų lygybę rinkimuose?
1920 m. Išrinktame Steigiamajame Seime tarp 150 parlamentarų buvo aštuonios moterys, tačiau jau antrame Seime, kuris buvo išrinktas po trejų metų, buvo jau tik trys moterys. Didžiulę įtaką moterų judėjimui turėjo 1928 m. Liberalių ir socialdemokračių įkurta Lietuvos moterų taryba, jungusi 17 organizacijų. 1929 m. tarybos valdybos narė Sofija Čiurlionienė taip pat buvo deleguota atstovauti Lietuvai tautų sąjungos generalinėje asamblėjoje Ženevoje“, – pasakojo prof. D. Leinartė.
Anot profesorės, bene paskutinė visuomeninė moterų akcija nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1937 m. organizuotas antrasis moterų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 1000 atstovių.
„Ironiška, kad prezidentas A. Smetona, sakydamas kalbą suvažiavime, pabrėžė, jog esminis moterų uždavinys visgi yra ne politika ar viešas gyvenimas, o šeima. Tai liudija, kad Lietuvos politikai nepakeitė patriarchalinio požiūrio į moteris ir net neketino dalintis su jomis valdžia ir vienodomis teisėmis. Išties už dvejų metų, 1939 m. sausį, vyriausybė priėmė nutarimą, kuriame buvo numatyta iki kovo mėnesio padžios atleisti iš valstybinės tarnybos vieną iš sutuoktinių, jei jų vieno alga Kaune siekė 600 litų, o mažesniuose miesteliuose 450 litų. Nutarimas buvo taikomas moterims, nes buvo numatyta atleisti tą šeimos narį, kuris mažiau uždirba – taigi, moteris“, – pranešime dėstė profesorė.
Taip gabiausios ir labiausiai išsilavinusios tautos moterys vėl buvo grąžintos į šeimą. Anot. D. Leinartės, nežiūrint į tai, per tuos trumpus dvidešimt metų pokyčiai politinėje moterų istorijoje buvo neįtikėtinai ženklūs ir vykusios moterų sąmoningumo trajektorijos negrįžtamai pakeitė Lietuvos visuomenės požiūrį į moteris ir jų vaidmenį. Stipriai pasikeitė ir tarpasmeninis vyrų ir moterų santykis.
„Pirmiausia jis keitėsi išsilavinusių tarnautojų kūrybinės inteligentijos tarpe, kuriame siekta perimti vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą. Jei 19-ojo amžiaus tradicinę lietuvių šeimą neretai sudarė kelios kartos, tai tarpukaryje ją pakeitė šiuolaikiška branduolinė šeima. Tradicinėje 19-ojo amžiaus lietuvių šeimoje jos narių tarpusavio santykiai buvo apibrėžti dažniausiai pasirašyta sutartimi.
1870 m. valstiečių namų sutartyje, pavyzdžiui, dukra Bronislava prieš perimdama tėvų ūkį, įsipareigoja prižiūrėti bei remontuoti ūkio pastatus, apdirbti laukus, išlaikyti seserį iki jai ištekant, o tėvus – iki jų mirties ir kasmet duoti jiems tam tikrą kiekį kviečių, avižų, miežių, žirnių, druskos, kiaulių, avių, karvių pieno ir vilnos. Be viso to, kasmet pasėti tėvams linų bei duoti darže užaugintų daržovių. Taip pat moteris įsipareigojo kasmet duoti dešimt sidabro rublių grynais ir pakinkyti arklį, jei to prireiktų. Tuo tarpu sparčiai modernėjančioje tarpukario Lietuvoje daugiau nei 48 procentai šeimų jau buvo tos, kurios sudarė dvi kartas – branduolinės šeimos – tėvai ir jų vaikai, kuriems jau nebereikėjo įteisinti savo santykių formaliai. Šeimos narių tarpusavio santykiai jau buvo grindžiami pasitikėjimu“, – pažymėjo prof. D. Leinartė.
Anot profesorės, tarpukariu kito ir santuokos motyvai. 19-ame amžiuje turtiniu ir socialiniu požiūriu nelygioms vedyboms – mezaliansui, Lietuvoje priešinosi visa ūkininkų visuomenė. Tėvai ir giminės neretai kreipdavosi į parapijos kleboną nesutuokti jaunuolių, kurie neturi tėvo palaiminimo.
„Dėl šios priežasties 1867 m. ūkininkė su dvidešimt kaimo gyventojų prašė vyskupą uždrausti parapijos kleboną laiminti jos sūnaus santuoką, nes jis nori vesti samdinę. Tuo tarpu tarpukario lietuvių šeimoje keitėsi ne tik požiūris į materialinius santykius, bet klostėsi ir nauji emociniai tarpusavio ryšiai, visuomenėje formavosi priešinga šeimyninės laimės samprata. Individuali partnerio laimė čia pradėta pripažinti kaip viena didžiausių santuokos vertybių. Modernėjanti lietuvių santuoka vis labiau tolo nuo 19-ojo amžiaus tradicinės šeimos ir artėjo prie vakarietiško šeimos modelio“, – pasakojo prof. D. Leinartė.
Tačiau, anot profesorės, 1940 m. ši šeimos istorijos raida staiga nutrūko. Vyrai ir moterys išgyvenę ir likę Lietuvoje po 1945-ųjų patyrė antrą sovietinę okupaciją ir praūžusio karo suirutę. Dauguma jų susidūrė su smurtu, prievarta, išsiskyrimais, kasdieniais nepritekliais ir buvo verčiami perimti sovietinio gyvenimo normas, tačiau moteris buvo ta naujos visuomenės dalis, kuriai teko susitaikyti su itin drastiška ir staigia tapatybės bei įprasto gyvenimo būdo kaita.
„Sovietinė valdžia siekė įjungti visas moteris į darbo rinką ir, kaip rašė spaudoje, paversti jas visuomenininkėmis. Realiame gyvenime tai reiškė, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje, visos moterys, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ir galimybių derinti šeimos bei darbo įsipareigojimus, privalėjo dirbti pilną darbo dieną valstybiniame darbe ir stengtis atlikti socialiai aktyvios moters įvaizdį. Kitaip tariant, moteris privalėjo suvokti, kad nuo šiol jų ikikarinis tradicinis motinos-žmonos-darbuotojos vaidmuo pirmiausia tarnaus valstybės poreikiams, o ne jų tobulėjimui.
Šis sovietinis valdžios tikslas turėjo būti pasiektas pasitelkiant sovietinę lyčių lygybę, įtraukiant moteris į darbo rinką ir visuomeninį darbą. Tačiau kai viena pirmųjų sovietinės valdžios moterų aktyvisčių važinėjo po Lietuvą su propagandinėmis paskaitomis apie lyčių lygybę, jos paskaitos moteris veikiau gąsdino. Naujai paskirta moterų instruktorė po tokios paskaitos savo laiške rašė, kad „viename tarybiniame ūkyje, kur paskaita vyko šalia raudono kampelio, jis buvo paverstas ir atrodė kaip tvartas“. Ji rašo: „apgyvendino ten asmenį, kuris atsitvėrė sau kampą kitoje užtvaro dalyje, įleido ožką ir vištas, o virš jų ant sienos pakabino mūsų vadų portretus ir kitą vaizdinę agitaciją“.
Tačiau nuo pat karo pabaigos sovietinės lyčių lygybės idėjos buvo propaguojamos labai intensyviai. Kiekvieną mėnesį vis didesni moterų būriai dalyvaudavo propagandiniuose moterų mokymuose ir nesąmoningai perimdavo ten siūlomus lozungus. Net komunistų aktyvistams buvo neįprasta, kai pačiame 1947-ųjų metų žiemos viduryje, šeštą valandą ryte prasidėjus balsavimui į vietos darbo žmonių deputatų tarybas, lauke jie pamatė motiną su trijų mėnesių kūdikiu ant rankų. Moteris paaiškino, kad nuolat matė plakatą, vaizduojantį motiną su kūdikiu ant rankų, stovinčią prie balsadėžės ir norėjo būti į ją panaši.
Lietuvos moterų indoktrinacijai sovietinė valdžia naudojo ne tik propagandą, tam buvo skiriami finansai, žmogiškieji ištekliai ir 1945 m. rugpjūčio mėnesį buvo sukurta pirmoji sovietinė lyčių politiką įgyvendinanti struktūra – darbo tarp moterų skyrius. Netrukus skyriai įsisteigė visose Lietuvos apskrityse“, – pažymėjo profesorė.
Prof. D. Leinartė pabrėžė, kad sovietinė lyčių lygybė, per visą sovietinės valdžios laikotarpį, neturėjo nieko bendro su tarptautiniais standartais ir tuo metu egzistuojančiu Vakarų feminizmu.
„Esminis skirtumas tas, kad Vakarų demokratijose feminizmas septintajame dešimtmetyje keitė pačias visuomenes – vyrus ir moteris, jų vaidmenis, tarpusavio santykius, jų požiūrį į moterį šeimoje ir darbo rinkoje. Užtenka paminėti, kad seksualinio priekabiavimo darbo vietose draudimo įstatymai Vakarų šalyse buvo priimti jau aštunto dešimtmečio pradžioje, daug kur maždaug 1971-1972 metais.
Šiandien seksualinio priekabiavimo viešose vietose draudimas praktiškai egzistuoja visose Vakarų šalyse. Tuo tarpu Lietuvoje turime įstatymą, kuris Vakarų šalyse galiojo aštuntajame dešimtmetyje. Jis galioja tik darbo vietose, ir tik po #metoo jis pradėtas taikyti akademinėje aplinkoje. Tuo tarpu sovietinėje visuomenėje lyčių lygybės politika buvo nukreipta išskirtinai tik į moterį. Ji pati turėjo įsilieti į darbo rinką, rasti išeitį vaikų priežiūrai, kai darželiai nepriėmė. Klaidinga manyti, kad sovietinė valdžia, versdama moteris dirbti pilną darbo dieną, sukūrė pilnavertį darželių tinklą jau labai anksti (1960-1970 metais), nes to nebuvo. Į darželį moteris galėjo savo vaikus vesti be jokių stabdžių galėjo gal tik prieš pat Gorbačiovo pertvarką“, – teigė profesorė.
Anot prof. D. Leinartės, šiandien lyčių lygybė Lietuvoje lygintina dvejais geopolotiškais lygmenimis.
„Esame Europos sąjungos narė ir turėtume lygiuotis į EU šalis. Turime pagrindinius įstatymus, užtikrinančius moterų ir vyrų lygybę viešame gyvenime ir stebime eilę teigiamų pasikeitimų, tačiau yra nemažai sričių, kur lyčių lygybės principai Lietuvoje tiesiog netaikomi.
Tarkime, federalinėjė Austrijos konstitucijoje yra įtvirtinta, kad kiekvienai nacionalinei strategijai ir biudžetui yra privaloma taikyti lyčių aspekto integravimą, t.y. atlikti analizę, kaip skirti pinigai ir kaip numatyta strategija paveiks moterų gyvenimus bei jų situaciją. Lietuvoje tai neegzistuoja. Neturime ir antidiskriminacinio lyčių lygybę šeimoje užtikrinančio įstatymo. Priešingai, abu lygių galimybių – ir vyrų, ir moterų lygybės įstatymai neigia, kad lyčių lygybės principas privalo būti taikomas šeimoje. Tuo tarpu toks įstatymas moraliai įpareigotų vyrus dalintis vaikų auklėjimo našta ir buities darbais bei nevertinti moters kaip atsakingos už visas penkias namų kertes“, – kalbėjo profesorė.
Anot jos, paskutiniu metu mūsų supratimą apie lyčių lygybę labiau formuoja Rytai nei Vakarai, tačiau emigruojantys lietuviai visgi veržiasi į šalis, kur lyčių lygybė ir moterų teisės turi giliausias tradicijas: Norvegija, Airija, Anglija, Ispanija, Švedija, Vokietija.
„Kažkodėl niekas nesiveržia į Katarą, nors ten 90 procentų visuomenės sudaro samdomi, atvažiavę darbuotojai ir lietuviai veikiausiai būtų priimti“, – pastebėjo prof. D. Leinartė.
Profesorė teigė, kad politikų, akademinio sluoksnio žmonių, kūrybinės inteligentijos požiūris į lyčių lygybę ir moteris atspindi visą visuomenę.
„Tai labai ryšku, man septynerius metus dirbant Jungtinių Tautų komitete ir bendraujant su įvairių šalių vyriausybinėmis delegacijomis, jų kalbėjimo stilius, mintys apie moteris ir jų situacijas išduoda jų ir pačios visuomenės požiūrį į moteris bei jų padėti. Matyti skirtingas stilius ir kalbėjimo būdas.
Pavyzdžiui Baltarusijos delegacija teigia, kad jie nemato skirtumo tarp moterų ir vyrų, ir negalėjo suvokti mūsų klausimų, nes esą jiems rūpi žmogus. Tuomet suvoki, kiek toli vis dėlto Lietuva pažengė nuo 1990-ųjų.
Irako delegacija, kaip eilinę darbo rinkos statistiką, pateikia skaičius apie mirties bausmės įvykdymą prostitutėms. Saudo Arabija rengiasi nuteisti moteris, kurios skatino arabes vairuoti automobilius. Rusijos delegacija pareiškė, kad smurto šeimoje įstatymai diskriminuoja vyrus ir atliko pataisas – dabar Rusijoje tik akivaizdžiai sumušta moteris gali kreiptis pagalbos.
Vakarų valstybės kalba skirtingai: N. Zelandija priima įstatymą draudžiantį darbdaviui bausti darbuotoją, kuri dėl smurto šeimoje kitą dieną nepasirodė darbe, nes yra prieglaudoje. Danų vyriausybė moka 5 tūkst. dolerių teisininkui, kuris padeda moterims surašyti skundą dėl smurto ir diskriminavimo atvejų ir pateikti jį komitetui pagal alternatyvų protokolą. Jeigu toks skundas yra registruojamas, nesvarbu, kokia jo pabaiga, teisininkas gauna už pagalbą pinigus.
Britai įpareigoja kiekvieną kompaniją, kurioje dirba 250 ir daugiau darbuotojų, reguliariai skelbti duomenis apie vyrų ir moterų atlyginimus už tą patį darbą, tuomet skirtumas tampa akivaizdus ir viešas, o pirmieji duomenys jau yra paskelbti.
Lietuva yra kažkur per vidurį tarp šių dviejų skirtingų kalbėjimų, tarp Rytų ir Vakarų. Norėtųsi, kad eitume į priekį ir nesižvalgytume į Rytus“, – pranešime sakė prof. D. Leinartė.
