Balsuoti galite ČIA.
– Papasakokite, kaip atrodo sportininkės vasara?
– Šitie metai truputį laisvesni, nėra tokios įtampos, nes įprastai būna intensyvus pasiruošimas Europos čempionatui, tad galiu atsikvėpti.
– Nuo ko labiausiai norisi pailsėti?
– Nesinori fiziškai nieko nedaryti, todėl dažniausiai renkuosi aktyvų poilsį: važinėjimą dviračiu, bėgiojimą. Gulėti paplūdimyje – ne man.
– Tokijuje iškovojote sidabro medalį – tikslas pasiektas. Kas toliau?
– Toliau atranka į Paryžiuje 2024 metais vyksiančias Olimpines žaidynes, bandysiu startuoti. Liko porą metų – ne tiek ir daug.
– Kažkada minėjote, kad dažnai susidurdavote su nuomone, kad jei ko ir pasiekėte, tai pasisekė ir pan. Kaip manote, ar tai, kad esate moteris, galėjo lemti tokius pasisakymus? Ar juntate sporte moterų ir vyrų nelygiateisiškumą?
– Teko girdėti, kad moterų sportas yra nerimta, žemas lygis, o kai rungtyniauja vyrai – tai jau rimta kova. Bet aš nekreipiu į tai dėmesio. Esame ne mažiau stiprios už vyrus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Todėl kas yra ta stiprioji lytis, dar reikėtų pasvarstyti.
– Kuris etapas buvo jums sunkiausias?
– Sunkiausia yra sugrįžti: po gimdymo, po pertraukos, atgauti formą, fizines savybes. Tokie stabtelėjimai, ypač po vaiko gimimo, reikalauja laiko, kol atsigausi, suprasi, kad kažko negali padaryti. Laimei, man pavyko ir pavyko net geriau nei galėjo būti.
– Sunku buvo išvažiuoti į varžybas, kai ant rankų – mažas vaikas?
– Sunku, kai verkia ir nori, kad jį pasiimčiau kartu, bet žinau, kad negaliu. Kita vertus, tai priduoda stimulo, kad ne veltui tai darau. Gyvenimas vis tiek eina, bėga, vaikai užauga ir mes esame jiems pavyzdžiais. Aš stengiuosi viską suderinti. Gerai, kad yra seneliai, kurie padeda. Kol galiu ir žinau, kad noriu, savo darbą tęsiu.
– Dukra dar neseka jūsų pėdomis?
– Ji labai aktyvi, sportuoja. Bet mūsų visa šeima tokia. Ar bus ji profesionali sportininkė, nežinau, bet man svarbu, kad ji judėtų, būtų sveika, energinga.
– Jūs nesuabejojote savo keliu?
– Ne, likimas taip sureguliavo, kad atsidūriau penkiakovėje, ir džiaugiuosi, nes čia galėjau realizuoti visas savo svajones. Dėkoju likimui, nes atrasti savo pašaukimą nėra paprasta.
– Kas sukasi galvoje, kai stovite prieš tūkstantinę minią su olimpiniu medaliu?
– Tai yra didžiulė garbė, emocija, kurios nepapasakosi. Tai jausmas, kad padarei tai, ko pati iš savęs tikėjaisi, ir ko iš tavęs tikėjosi visa Lietuva. Nori šokinėti, džiaugtis ir net nesuvoki, kas vyksta tavyje. Kad suprastum, reikia pačiam atsistoti ant tos pakylos. Bet aš džiaugiuosi, kad galiu įkvėpti jaunimą sportuoti ir siekti aukštumų, galiu parodyti pasauliui, kad tokia maža Lietuva turi stiprių sportininkų. Esame maži, bet stiprūs.
– Ko palinkėtumėte pradedančioms sportininkėms?
– Turėti savo aiškų tikslą ir kantriai, sunkiai dirbti. Tame kelyje bus visko, bet svarbiausia nepasiduoti ir siekti savo svajonių.
