– Papasakokite, ką veikia humanitarinis darbuotojas ir kuo jis skiriasi nuo savanorio?
– Reikėtų patikslint šį terminą: humanitarinės pagalbos darbuotojas. Kas yra ta humanitarinė pagalba? Tai įvairūs veiksmai ir priemonės, skirtos žmonių gyvybėms gelbėti, jų kančioms sumažinti, orumui saugoti. Humanitarinis darbuotojas yra tas žmogus, kuris prisideda prie šių darbų savarankiškai ar kokioje nors organizacijoje. Savanorystė yra tiesiog neatlygintiną veiklą apibūdinantis terminas. Savanoriauti galima nebūtinai humanitarinės pagalbos organizacijose.
– Kodėl ėmėtės tokios veiklos?
– Ji mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Neplanavau to. Studijavau Artimųjų Rytų studijas, o baigiantis magistro studijoms, išvykau keturiems mėnesiams į Palestiną atlikti praktikos. Labai nustebau, pamačiusi, kokia yra palestiniečių situacija. Iki tol apie ją žinojau tik iš žiniasklaidos. Bet realybė buvo toli nuo mano susidaryti įvaizdžio. Ten pamačiau, ką iš tiesų išgyvena palestiniečiai kiekvieną dieną, kokia grėsmė kyla jų tapatybei, valstybingumui ir apskritai gyvenimams. Su tuo susidūrusi, negalėjau likti abejinga. Mane tai taip giliai palietė, kad negalėjau neprisidėti prie veiklų, kurios siektų gerinti jų situaciją. Taip mano gyvenime atsirado humanitarinė pagalba ir Palestina. Man patiko pati veikla, todėl vėliau tą dariau ir kituose kontekstuose.
– Nebuvo baisu?
– Man pačiai baisu nebuvo, nes nuo mažų dienų esu linkusi pasitikėti tiek visais kitais, tiek pasauliu. Gal tai ir naivus požiūris, bet jis man padeda – nelieka baimės, kad gali nepavykti. Be abejo, vėliau, vykstant į kitas misijas, kur kontekstas sudėtingesnis, kur vyksta karo veiksmai, atsirasdavo tų klaustukų, bet primindavau sau, kad esu ne pirmas žmogus, kuris ten važiuoja, kad ten yra daug humanitarinių darbuotojų, kurie atlieka savo darbą. Jei jiems viskas sekasi, kodėl negalėtų pavykti ir man.
– Ar gavote kokių nors rekomendacijų dėl saugumo?
– Vykstant į Palestiną, ne, nes tik ten nebuvusiems gali pasirodyti, kad tai labai nesaugi vieta. Iš esmės mano gyvenimas ten atrodė labai panašiai kaip ir Vilniuje. Tik kultūriškai kitas kontekstas, žmonių daugiau, bet darbo ir laisvalaikio veiklų prasme tikrai labai panašios sąlygos.
– Kurią misiją išskirtumėte kaip ypatingiausią, pavojingiausią?
– Jos visos buvo labai skirtingos. Man pati svarbiausia – Palestina, nes ten praleidau tris metus, be to, tai buvo pirmoji misija, labai daug ko išmokau, man ji brangiausia. O iš sudėtingiausių, visos sudėtingos skirtingais aspektais. Vienos labai slegiančios, nes tikslų pavyksta pasiekti mažai, pokyčiai nevyksta ir situacija net blogėja. Ta pati Palestina buvo būtent tokia. Buvau ten nuvykusi visai neseniai, o pokyčių į gerą nematyti, net galima matyti, kaip ta situacija prastėja. Kalbant apie saugumą, man pačiai sunkiausia išbūti buvo Afganistane. Ten vykau 2016 metais, bet ir dabar ta situacija nepasikeitusi. Visai šalia vyko karo veiksmai, mūsų gyvenimas buvo ribojamas daugybės taisyklių, reikalavimų. Gyvenau uždaroje teritorijoje, iš kurios išvykimas buvo ribotas, tik su leidimais. Taip teko praleisti visus metus.
– Kaip ten žmonės gyvena? Kokia jų kasdienybė?
– Vieno atsakymo negalima pateikti, bet jei kalbame apie karo nualintas valstybes, jose visada yra žmonių, kurie labai stipriai paveikti karo veiksmų, gyvena sunkiai, bet yra ir tų, kurie pelnosi iš tos situacijos. Ta atskirtis kiekvienoje šalyje yra gana didelė. Jei klausiate, ko žmonėms ten labiausiai reikia, tai, tarkime, paskutinės mano misijos metu Jemene šeimos tiesiog nežinodavo ar turės ką valgyti vakarienei, kiek kartų per dieną valgys. Badavimas ten yra reali kasdienybė. Be maisto, reikia ir kitų daugybės dalykų: švaraus vandens, higienos sąlygų ir priemonių, pastogės, galų gale – švietimo, nes dėl susidariusių sąlygų žmonės negali leisti savo vaikų į mokyklas.
– Ar buvo situacijų, kai jautėte grėsmę jūsų pačios sveikatai ar gyvybei?
– Sveikatai – taip, bet aš į tai žiūriu, kaip į darbo dalį. Mes dažnai sergame įvairiomis, Lietuvoje retai sutinkamomis ligomis. Bet svarbiausia susirgus kuo greičiau kreiptis pagalbos, kad po to liekamieji reiškiniai būtų kuo lengvesni. Man teko sirgti keletą kartų maliarija, vidurių šiltine, E. coli bakterijų infekcija. Tai labai dažnai pasitaikantys dalykai. Nesu vienetinis atvejis. Nereikia pamiršti, kad gyvenau tokiose valstybėse, kur karas sugriovė viską: vandentiekio sistemas, ligonines. Sanitarinės sąlygos ten yra visai kitokios, nei mes įpratę.
– Kokios jūsų gyvenimo sąlygos tose šalyse?
– Priklauso nuo šalies. Palestinoje, kaip jau minėjau, gyvenimas buvo labai panašus į čia. Afganistane, Jemene gyvenome už uždarų sienų, organizacijos svečių namuose, kurie yra aptverti tvora. Norėdamas išeiti turi prašyti leidimo. Nebūtinai jį gausi, priklausys nuo saugumo situacijos.
– Dirbote ir Siera Leonėje. Kokią misiją vykdėte ten?
– Jos kontekstas buvo šiek tiek kitoks. Ten vykau iškart po Ebolos epidemijos protrūkio. Tiksliau, epidemija buvo ką tik pasibaigusi. Reikėjo padėti šaliai atsigauti po šių iššūkių. Ten gyvenimo tempas buvo gana panašus į dabartinį mano gyvenimą, nebuvo jokių suvaržymų, šalis – draugiška užsieniečiams, saugi.
– O kaip kitose šalyse žiūrėjo į užsieniečius?
– Bent jau iš mano patirties – visur labai draugiškai. Žinote, kuo džiaugiasi žmonės, kurie patenka į sudėtingas sąlygas? Didžiausią džiaugsmą jiems teikia dėmesys, ne kaip humanitarinės pagalbos darbuotojo, bet kaip lygiaverčio asmens, kaip draugo. Jei aš domiuosi to žmogaus situacija, nebūtinai tuo, ko jam reikia, bet kaip sekasi jo vaikams, anūkams – tokiais bendražmogiškais dalykais, tai bus įvertinta.
– Ko jus pačią išmokė gyvenimas tose šalyse?
– Didžiausia pamoka – tai, kad mes nelabai daug ką kontroliuojame šiame gyvenime. Mačiau, kaip žmonės, gyvenę paprastą gyvenimą diena iš dienos, staiga viską praranda. Praranda ne tik turtą, bet ir savo identitetą, statusą. Žmogus, kuris buvo gydytojas ar mokytojas, tampa pabėgėliu, ir tas vienas žodis stovi daug aukščiau nei tai, ką jis iki tol darė. Aš supratau, kad mes negalime kontroliuoti daugelio dalykų, reikia leisti jiems tiesiog būti. Gal skamba ir liūdnai, bet galima pažiūrėti ir iš teigiamos pusės: visada turime gyventi čia ir dabar,neprisirišti prie ateities, o pilnai išgyventi dabartį.
– Nesunku būdavo užmigti, kai šitiek daug neigiamų minčių?
– Manau, kad tam ir buvome ten, kad kurtume pokytį. Manęs niekada nedemotyvuodavo sudėtingos ar beprasmės situacijos. Atvirkščiai – jos mane skatindavo ieškoti sprendimų, žiūrėti, ką galima pakeisti ir kaip prisidėti prie pokyčių kūrimo. Būdavo tų minčių, bet jos nepaėmė viršaus. Man rūpėdavo, ką aš galiu dabar padaryti, kad situacija pasikeistų.
– Ar daug lietuvių sutikote?
– Palestinoje – nemažai. Kitose misijose neteko.
– O vyrai ar moterys daugiau imasi šios veiklos?
– Labai įvairiai. Priklausydavo nuo konteksto. Afganistane buvo daugiau vyrų, kitose valstybėse – moterų. Gal priklauso nuo darbo pobūdžio. Bet man atrodo, kad darbas humanitarinės pagalbos organizacijose traukia tiek vyrus, tiek moteris.
– Minėjote, kad jus nustebino žmonių gebėjimas džiaugtis gyvenimu. Kuo jie džiaugiasi?
– Jie džiaugiasi labai paprastais dalykais. Aš net sakyčiau tas džiaugsmas toks tyras, vaikiškas, ateinantis iš paprastų dalykų. Didžiausias džiaugsmo šaltinis yra dėmesys arba galimybė pasidalinti, būti išgirstam, išklausytam. Ne tik būti išgirstam dėl problemų ar poreikių, bet tiesiog kaip žmogui, kuris šalia to gyvena savo gyvenimą.
– Ar matote bendrų taškų su tenykščiu gyvenimu ir dabartine pandemijos situacija?
– Panašumas yra tas, kad mano gyvenimo sąlygos misijų metu buvo labai panašios į tas, kurios Lietuvoje buvo pirmo karantino metu. Griežtas judėjimo ribojimas, net juokavau, kad esu tam puikiai pasitreniravusi. Tik skirtumas tas, kad čia yra saugu ir už lango negirdėti sprogimų ar šūvių. Kitas panašumas – nežinomybė dėl ateities, negalėjimas sukontroliuoti, suplanuoti.
– Girdėdavote šūvius?
– Taip. To pasitaikydavo neretai. Karo veiksmai vyksta labai arti. Jemene labai dažnai naktimis vykdavo bombardavimai šalia miestų ir tas girdėjosi.
– Visada pavykdavo misiją užbaigti, ar teko nutraukti, grįžti namo dėl pasikeitusios saugumo situacijos?
– Yra tekę keisti vietovę pačioje šalyje į saugesnę jos dalį, pavyzdžiui, Afganistane, iš Kabulo dėl nesaugumo reikėjo išvykti į Šiaurės Afganistaną. Kitiems darbuotojams yra buvę tokių situacijų, kai reikėdavo nutraukti misijas, man to nepasitaikė. Organizacijos tam yra pasiruošusios, susikūrusios strategijas, kaip, reikalui esant, greitai iš šalies išgabenti savo darbuotojus.
– Kaip pavyko pagerinti tų žmonių būklę?
– Labai norėčiau pateikti kokį nors grandiozinį pavyzdį, bet tie pokyčiai yra labai maži. Kartais sunku juos suprasti žmonėms, gyvenantiems kitame kontekste. Pamenu, Afganistane viename kaime nutiesus dalį vandentiekio, iškasus šulinius ir juos sujungus su gyventojų namais, po kelių mėnesių 90 proc. sumažėjo vidurių šiltinės atvejų. Tai didžiulis dalykas. Žmonės ne tik mažiau sirgo, bet ir sutaupė pinigų, nes nebereikėjo važiuoti į ligoninę ir pirkti vaistų. Tokių pavyzdžių yra labai daug. Tas pats maisto, vandens, prieglobsčio suteikimas – tai svarbūs pokyčiai, kurie padeda tiems žmonėms išgyventi.
– Ko labiausiai pasiilgdavote iš namų?
– Laisvės būti kur man norisi, nieko apie tai neinformavus, kur einu, kiek būsiu. Nes misijose visada turime turėti su savimi veikiantį telefoną, kad, reikalui esant, galėtume paskambinti.
– Bet įtampa, stresas yra ten?
– Mes negalime to visiškai panaikinti, bet jei streso lygis būtų toks, kurio nesuvaldyčiau, nedirbčiau tokio darbo. Manau, kad man natūraliai pavyksta su tuo susitvarkyti, kažkokių konkrečių streso valdymo metodų netaikau. Tiesiog po darbų stengiuosi skirti laiko sau, užsiimti sau malonia veikla, skaityti, piešti, sportuoti.
– Ar šiuo metu planuojate kokias nors misijas?
– Šiuo metu dirbu Jungtinių Tautų organizacijoje čia, Vilniuje. Tai irgi humanitarinė organizacija, todėl, galima sakyti, toli nepabėgau nuo savo poreikio prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo. Šiuo metu nesu suplanavusi jokių išvykų, bet tai nereiškia, kad ateityje jų nebus.
