– Esate nominuota Delfi Metų Moterų rinkimuose, Super Moters kategorijoje. Ką jums tai reiškia? Kas jums pačiai yra super moteris?

– Visos moterys yra super savo asmeninėje kategorijoje. Visos mes esame tam tikrų aplinkybių, sutiktų žmonių ir įdėto darbo rezultatas. Aišku, keista ir smagu būti tikrai įstabių asmenybių sąraše, kuriomis aš pati labai žaviuosi. Visgi esu dėkinga už šią nominaciją, nes viliuosi, kad užaugusi mano mažytė dukra tikės, kad jei mama, kilusi iš mažo miestelio, gali, tuomet gali ir ji. Pirmiausiai pavyzdžiu noriu būti jai.

– Super moterimi jus išties galima pavadinti – dar 2007 m. britų žurnalas „World Business“ jus įvardijo kaip vieną iš 35 išskirtinių jaunų pasaulio verslo moterų sąraše „Global 35 under 35“, skaitėte „Ted“ pranešimą, baigėte magistro studijas Kembridžo universitete, pristatėte didžiulio pripažinimo sulaukusią inovatyvią rankinę, neseniai mados biblija vadinamas WWD žurnalas paskelbė jus kaip sektiną ateities kūrėją – ir tai dar toli gražu ne viskas. Didžiuojatės savimi ar esate iš tų, kurie kukliai numoja ranka, jog tai – dar niekis?

– Prieš dešimt metų pripažinimas galbūt turėjo didesnę prasmę nei dabar. Matyt turėjau tuos pačius sovietinius nepilnavertiškumo kompleksus kaip ir daugelis. Atrodė, kad jei būsiu pakviesta BBC ar „Sky News“ pakomentuoti tarptautinių klimato derybų, jei tik mano mokslinį straipsnį išpublikuos tarptautinio lygio akademinėse leidykla – tai bus įrodymas, kad esu protinga. Bet Kembridže sutikau pasipūtusių kvailių, o lietuvių bendruomenėje – aukštojo neturinčių, paprastą darbą dirbančių genijų. Ir tuomet tampa aišku, kad titulai dažnai būna apgaulingi. Patekimas į „-iausiųjų“ sąrašus yra net tik kryptingo darbo, bet ir tam tikrų aplinkybių pasekmė, todėl savivertę tenka užsiauginti pačiam. Nebijau pripažinti, kad ne per kažkokius ypatingus sugebėjimus ar išskirtinį talentą, o per darbą ir truputį sėkmės atėjo įvertinimai, bet dabar jie, nors ir malonūs, jau nekeičia mano vidinės būsenos.

Laura Hanning Scarborough

– Kokiomis moterimis žavitės pati?

– Jaučiuosi esanti visų mano gyvenime sutiktų moterų suma. Marisela, Asta, Margarita, Ona, Loreta, Dalia, Erica, Silvija, Beata, Justė, Julija, Jovita, Dalia, Kristina, Raimonda, Aušra, Pia, Mieka, Vicky, Kaye, Laura, Asta, Bettina, Eliza, Indrė, Monika, Dovilė, Meredith, Audinga, Eglė, Michele, Sasha, Brenda, Meta, Jacqueline, Rasa, Flavia, Kristina, Lina, Agnė ir daug kitų.

Iš jų sėmiausi ir mokiausi visko: ką daryti ir kaip nedaryti, kaip kalbėti, ar nekalbėti, kaip atrodyti, kaip galvoti, kaip auklėti vaikus, ar jų neauklėti, kaip mylėti ir mylėtis, kaip senti. Aš jaučiu didžiulę atsakomybę prieš savo močiutę ir pirmąją meno mokytoją Loretą Gasiūnaitę, nešvaistyti man suteiktų galimybių, nes jos jų neturėjo.

Laura Hanning-Scarborough

– Ne retam nė nebesinori skaityti sėkmės istorijų, nes jos atrodo tolimos ir „paprastam mirtingajam“ neįmanomos. Vis dėlto, dažnai nepagalvojame, kad matome tik sunkaus darbo vaisius – juk ir jūsų rankinės konceptas per dieną nebuvo sukurtas – kūrėte ne vienerius metus gilindamasi į origami principus ir ieškojote geriausių sprendimų? Koks buvo jūsų sėkmės kelias nuo pat pradžių?

– Netikiu jokiomis sėkmės istorijomis. Sėkmė yra charakterio savybė, kuri pasižymi nepailstamu atsidavimu idėjai, o tai reiškia ir vienišumą. Užsispyrimas, „užsiciklinimas“, perfekcionizmas ir tam tikra prasme tunelinis mąstymas yra nuostabūs bruožai kuriant, darant išradimus, dirbant prie neįmanomų projektų, tačiau dažnai nepakeliami ir skausmingi santykiuose su kitais žmonėmis.

Laura Hanning-Scarborough

Stengiuosi nekritikuoti kitų, nes visi gyvena savo gyvenimus, bet dėl savo įsitikinimų, projektų ar idėjų visada eidavau „buldozeriu“. Esu pridariusi aibę klaidų, sugadinusi tiek santykių, nes nemokėjau paleisti, nusileisti ar nutylėti. Lygiai taip ir su „Faldan“. Aš tiesiog nežinojau, kada sustoti.

Pradinė sulankstomos rankinės idėja gimė 2008-ais Majamyje, inovacijų konferencijoje. Nuo tada ėmiau ieškoti, kas ją man sukurtų. Nuo Tokijo iki Paryžiaus origami meistrai ir aksesuarų dizaineriai sakė, kad tai, ko aš noriu, yra neįmanoma. Oda „taip“ nesilanksto. Tuomet 2015-aisiais, nors pilnu tempu dirbau su tarptautinėmis klimato derybomis, vedžiau seminarus universitetuose, nusprendžiau savo svajonių rankinę sukurti pati. Vakarais bei savaitgaliais Londono Mados Koledže pradėjau mokytis dizaino. Kai po daug nesėkmingų mėginimų pagaliau susilaukėme dukrelės, jai užmigus, radusi laisvą minutę laiko aš toliau piešdavau brėžinius ir siūdavau prototipus. Tuomet pernai, kai rankinę parodžiau vienai iš „Burberry“ vadovių – viskas apsivertė, nes „Faldan“ ji įžiūrėjo didžiulį potencialą pirmiausiai dėl unikalaus funkcionalumo. Dizainą registravome patentui. Todėl tik prieš kelis mėnesius, kai Londono Madų Savaitėje projektas susilaukė pripažinimo, leidau sau pagaliau išeiti iš darbo ir pilnai atsidėti kūrybai.

Laura Hanning Scarborough

– Kokių dabar ambicijų ir svajonių turite?

– Aš netikiu tuščiomis svajonėmis. Arba tai yra tikslas ir jo sieki, arba nieko. Norėčiau, kad Margot neaugtų viena, bet čia, matyt, vienas iš tų „projektų“, kur po eilės nesėkmingų mėginimų nemoku sustoti.

– Dažnai skundžiamės, kad viskam padaryti tiesiog nėra laiko, o kaip jūs spėjate derinti visas savo veiklas ir laisvalaikį?

– Aš perskaičiau puikią knygą, „I Know How She Does It“, kuri man padėjo. Autorė kvietė sėkmingas moteris vieną savaitę vesti detalius savo laiko dienoraščius. Tyrimas atskleidė, kad jos dažnai pervertino kiek valandų iš tiesų dirba ir nepastebi kiek praleidžia su vaikais, vyrais, draugais ar darydamos, kas joms patinka. Galvodamos, kad nieko nespėjame, mes pamirštame tiesiog būti. Ši studija pakeitė mano pačios požiūrį į laiką ir efektyvumą.

Man nereikia valandos „sau“, per 10 minučių galiu padaryti jogą, pagroti pianinu, ar perskaityti 10 puslapių, o per mėnesį ir visą knygą. 10 minučių intensyvaus žaidimo su Margot be pašalinių trukdžių yra geriau nei kelios valandos multitaskingo. Dažnai minima „vakarienė su šeima“ kaip siekiamybė yra tiesiog laikas kartu. Kadangi mūsų dukra miegoti eina anksčiau nei mes vakarieniaujame, šeimos laiką prie stalo mes perkėlėme į pusryčius. Valgome, skaitome laikraščius ir knygas, bendraujame.

Laura Hanning-Scarborough

Mėgstu sakyti, kad gyvenimas susideda iš daug minučių. Nėra teisingo atsakymo, kaip derinti veiklas, tiesiog sąmoningai mėginu užfiksuoti ir džiaugtis mažais malonumais, o ne jaustis amžinai kalta dėl jų nepritekliaus.

– Ne vienerius metus gyvenate ir šeimą sukūrėte Londone. Kiek jums svarbu puoselėti lietuviškumą? Pažindinti dukterį su Lietuva?

– Kai mokiausi universitete, 2006 metais Londone nebuvo tiek daug lietuvių, su draugais atkūrėme Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungą. Eilę metų buvau jos prezidentė. Organizavome tiek puikių projektų, smagu net prisiminti: nuo Lietuviškų filmų nakties Soho kino teatre, kur kaip kokie nelegalai iki išnaktų žiūrėdavome „Niekas Nenorėjo Mirti“ ir „Tadą Blindą“, iki liaudies šokių ratelio, į kurio pirmą susitikimą neatėjo nei vienas šokėjas, darėme įvairius politinius debatus bei diskusijas apie tapatybę.

Dabar reikmės šiek tiek pasikeitė, pasikeitė ir bendruomenė. Gimus Margot pradėjau šeštadieninį lietuvių vaikų klubą. Man labai svarbu, kad ji užaugtų lietuvė. Todėl neišspręstas dvigubos pilietybės klausimas yra labai skausmingas. Be pilietybės neturi balso nei dėl švietimo, nei dėl mokesčių, nei dėl kitų gyvenimiškų dalykų, kurie svarbūs šalį vadinant namais. Bijau, kad po Brexito, daugeliui lietuvių, deja, teks rinktis ir nuo to nukentės tik Lietuva.

Laura Dzelzytė su vyru Tomu George Hanningu Scarboroughu

– Jūs žiniasklaidoje buvote pristatoma ir kaip aristokrato žmona, įsiliejusi į britų aukštuomenę. Taigi,Tarptautinės sėkmės sulaukusi Laura Hanning Scarborough: apie stulbinančius savo pasiekimus ir kokia britų aukštuomenė iš arti?

– Kilminga prigimtis net ir Britanijoje reiškia vis mažiau. Aukštuomenė šioje šalyje nebeturi kapitalo, valdžios, kultūros, žinių, išsilavinimo, etiketo ar meno monopolijos. Mano vyras kartu su princu Viljamu mokėsi Itono Koledže, bet per tradicines jų mokyklos teniso rungtynes pernai aikštelėje sutikau be galo gabų jauną lietuvį – Joną Grusnių. Jis turi tiek pat šansų ateityje vadovauti Jungtinei Karalystei kiek ir bet kuris, protingas ir ambicingas vaikas.

Visgi pastebiu, kad vyresniųjų aukštuomenės atstovų santūri pasaulėžiūra yra suformuota pokario. Jie yra be galo konservatyvūs ir taupūs. Jų pilys – nešildomos, mašinos – senos, o svetainėje su žiburiu nerasi televizoriaus. Be to kiekvienas aristokratas, gimęs šeimoje, kurioje gyvenama iš kapitalo dividendų, o ne dirbama, puikiai išmano „nieko neveikimo“ meną. Net ir šeimos vakarienei yra persirengiama, o valgymas visuomet baigiamas žaidimais.

Laura Hanning-Scarborough

– Ar dar yra dalykų, prie kurių gyvendama kitoje šalyje/kultūroje taip ir neįpratote?

– Tradiciškai britai nemėgsta rodyti savo emocijų, bet aš iš principo nesutinku, kad savo jausmus reikia slėpti. Slopinama aistra (ar tai būtų meilėje, ar debatuose) ilgainiui pasireiškia psichologinėmis problemomis ir kitais sveikatos sutrikimais.

Nominuokite ir balsuokite už Delfi Metų Moteris ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (122)