– Kartą viename interviu esate pasakiusi: norėčiau, kad moterys daugiau galvotų apie tai, kas jų galvose, o ne ant galvos. Ar šiuo klausimu pasistūmėjome į priekį? Kaip manote, ar tokių moterų yra vis daugiau?
– Vis dar manau, kad daug produktyviau galvoti apie tai, kas mūsų galvose: juk ten slypi atsakymai apie mūsų savijautą, emocijas; netikėtos idėjos, poezija ar moksliniai straipsniai. Mūsų smegenys yra neišsemiamas šaltinis galimybių ir, kai į jas nukreipi savo dėmesį – gyvenimas tampa labai įdomus. Dėl visų moterų neapsiimčiau vienareikšmiškai teigti. Aš nežinau. Galiu tik atsakyti už save ir aplinką, kuri mane supa – tai yra moterys, kurios rašo dainas, siekia antro ar trečio universiteto diplomo, kuria ir valdo verslus. Labiau apsimoka galvoti apie tai, kas tavo galvoje, o ne ant jos – nes smegenys mus gali nuvesti gerokai toliau, nei plaukai.
– Kas jums buvo tas atspirties taškas, kuris privertė pažvelgti į savo vidų, ieškoti atsakymų viduje, o ne išorėje?
– Man vidinis pasaulis visada buvo įdomesnis už išorinį. Nuo ankstyvų paauglystės metų žavėjausi egzistencialistų kūriniais, skatinusiais kitaip pasižiūrėti į gyvenimo prasmę. Vėliau – susidomėjau psichologija, skaičiau visas įmanomas saviugdos knygas, lankiau mokymus, klausiau tinklalaidžių, o nuo rudens jau būsiu ir psichologijos bakalauro Vilniaus Universitete trečiakursė – šios studijos atneša dar daugiau žinių apie vidinį žmogaus pasaulį.
– Nors jūsų veikla yra labai plati – nuo verslo iki rašytojos ir aktorės – daugelis jus sieja su feminizmo judėjimu, tematika. Sutikite, kad stereotipų šia tema netrūksta: feministė yra ta, kuri supyksta, kai ją praleidžia pro duris, feministė yra ta, kuri nesiskuta pažasčių ir kojų ir t.t. Kaip jūs suprantate šį judėjimą? Kur reikia ir būtina reikalauti lygių teisių, o kur – džiaugtis, kad visi esame skirtingi?
– Man sunku suprasti, kodėl žmonės taip dažnai painioja skirtingumą ir lygias teises. Mes visi skirtingi, niekas to nenori paneigti. Vyrai skiriasi nuo moterų, kaip ir moterys tarpusavyje viena nuo kitos – tai akivaizdu. Tačiau ar dėl to mes negalime turėti lygių galimybių: būti saugūs, uždirbti, siekti karjeros, būti gerbiami ir panašiai. Man feminizmas yra visų pirma apie tai ir man jokio skirtumo, kaip atrodo kitų žmonių pažastys ar kas eina pirmas pro duris – šie teiginiai nuvertina visą judėjimą, jo didelius pasiekimus moterų labui: juk ankstyvųjų feminisčių dėka mes galime studijuoti, vairuoti automobilius, įsigyti nekilnojamąjį turtą, išsiskirti, siekti karjeros, kurti verslus, savarankiškai mąstyti! Man tai – labai svarbūs dalykai.
O dėl feminizmo Lietuvoje dar yra ką nuveikti – visų pirma, ratifikuoti Stambulo konvenciją. Visų antra, atkreipti dėmesį į moterų, kurios yra prekybos žmonėmis aukos, padėtį. Pagal dabar esančius įstatymus, būtent jos yra dažniausiai nubaudžiamos ir sulaikomos, ne suteneriai, kurie jomis prekiauja ir ne pirkėjai, kurie naudojasi jų paslaugomis. Šias temas ilgus metus Lietuvoje gvildena Kristina Mišinienė. Ji daro labai svarbų, sunkų darbą tų moterų labui. Tos moterys dažniausiai yra tokiame gyvenimo kontekste, kuriame šis darbas yra ne savanoriškas pasirinkimas, o tiesiog paskutinis šiaudas. Nesulaukiančios nei visuomenės, nei institucinio palaikymo, jos dar giliau grimzta į sunkų gyvenimą. Dar galima būtų pakalbėti apie moteris, kurios savo šeimose patiria sisteminį smurtą, moteris, auginančias vaikus su negalia (neretai jos tai daro vienos), senyvo amžiaus moteris, kurios pagal statistiką yra didesnėje rizikos grupėje patirti skurdą senatvėje, nei vyrai, apie moteris, kurios visą gyvenimą paskyrusios šeimai, vaikams, palaikiusios vyrą jo karjerą, sulaukusios vidutinio amžiaus, yra paliekamos – o neturėdamos įrašų savo CV pastaruosius 10-20 metų, nedalyvavusios darbo rinkoje, atsiranda liūdnoje padėtyje. Ir dar labai apie daug ką galima būtų pakalbėti šioje temoje, o vienintelis dalykas, kuris labiausiai trikdo žmones šioje temoje yra klausimas, kas pirmas eis pro duris.
– O kaip dėl reikalavimų moters išvaizdai: ar kada nors jutote spaudimą atrodyti vienaip ar kitaip?
– Kiekvienas išsilavinęs žmogus supranta, kad komentuoti kito išvaizdą, juolab daryti kažkokį spaudimą kitam žmogui dėl jos – yra neetiška ir tai yra jo paties problema. Dėl to į tokius dalykus nekreipiu dėmesio.
– Kas jums padėjo susidraugauti su savimi? Koks buvo tas savęs pažinimo kelias?
– Jis buvo labai ilgas ir jis vis dar tęsiasi. Kelionė į savęs pažinimą trunka visą gyvenimą ir tai yra labai įdomi kelionė. Susidraugauti su savimi padeda savo emocijų pažinimas, pagarba joms, draugystė su savimi – sveikas gyvenimo būdas, sveiki santykiai, savo svajonių ir idėjų realizavimas.
– Ką dabar pasakytumėte sau 16-metei?
– Stipriai apkabinčiau ir pasakyčiau, kad didžiuojuosi savimi. Būdama 16 metų, dirbau, mokiausi mokykloje aukščiausiais balais, vaidinau mokyklos spektakliuose, turėjau nuostabių draugių. Manau, kad tai nuostabūs pasiekimai tam amžiui ir kontekstui, kuriame augau.
– Kažkada sakėte, kad mėgstate atrasti naujus dalykus, įveikti savo baimes – taip išmokote plaukti. Ar dar turite baimių, kurias siekiate įveikti ar su kuriomis norite susidraugauti?
– Turiu stiprią aukščio baimę, dėl to kartais nueinu palaipioti (angl. bouldering) į specialią salę ir stengiuosi kaskart užlipti šiek tiek aukščiau.
– Daugelis jaučia baimę atvirai kalbėti apie dalykus, kurie mūsų visuomenėje yra tarsi tabu. Vienas jų – seksas. Kaip jums pavyko šią temą prisijaukinti? Ir gal turite patarimų kitiems, kaip apie tai kalbėtis, jei ne su visuomene, tai bent jau su savo partneriu?
– Manau, kad jeigu nenorite apie tai kalbėti, tai viskas gerai. Visi labai skirtingai žvelgiame į šią temą ir turime tam teisę. Galiu pasakyti tik, kodėl, mano galva, apie tai kalbėtis su savo partneriu (-e) verta: mes Nebegėdoje dažnai sulaukiame laiškų iš moterų, kurios niekada nėra patyrusios su savo vyru orgazmo. Ir tai kartais tęsiasi 2,3,4... metus! Jos kenčia, tyli ar vaidina, kai tuo tarpu jų partneris galvoja, kad viskas gerai su jų seksualiniu gyvenimu ir kaskart kartoja tą patį, juk mano, kad partnerei tai patinka. Aš manau, kad toks nesusikalbėjimas kenkia santykiams. Atviri pokalbiai, savo poreikių komunikavimas – labai padeda. Dalis žmonių turi nuostatą, kad kitas žmogus turi perskaityti tavo mintis, kad jeigu myli – vadinasi iš kažkur turi žinoti viską, ko jums reikia, jums to nė neįvardijant... Bet, deja, kiek aš žinau, tokia telepatija neegzistuoja. O tikėdamiesi, kad kiti skaitys mūsų mintis, ir tai neįvyksta, prikaupiame nusivylimo, pykčio. Tai irgi nepadeda santykiams. Seksas ne išimtis – iš kur kitas žinos, kas tau patinka, jeigu tu pati (-s) to nepasakysi? Mes turime kalbos dovaną ne veltui – tam, kad galėtume susikalbėti tarpusavyje. Naudokimės ja!
– Jūs atvirai kalbatės apie savo gyvenimą, jo iššūkius, nuosmukius ir pakilimus su visuomene. Knygoje aprašėte daug asmeninių dalykų. Gal tai irgi buvo vienas iš būdų, kaip įveikti kažkokias savo baimes?
– Аtvirai kalbėti nėra patogu, tam reikia pasiryžimo, tačiau nemoku kitaip. Nemėgstu vaidinti to, kuo nesu, stengtis sudaryti geresnį įspūdį – nesuprantu tos esmės. Man atrodo, kad mes visi esame žmonės ir turime daugiau bendro tarpusavyje, negu skirtumų. Visi susiduriame gyvenime su tam tikrais iššūkiais, kartais suabejojame savo jėgomis, patiriame nesėkmes, skiriamės, taikomės. Manęs šie dalykai negąsdina, jie man atrodo natūrali mūsų žmogiškos patirties dalis, kuri ištinka ne tik mane, bet daugybę žmonių – dėl to nematau, ko čia gėdytis.
– Atvirai rašėte apie savo santuoką, santykius. Kaip šiandien žiūrite į tą gyvenimo etapą, ko iš jo išmokote?
– Žiūriu į jį kaip į praėjusį gyvenimo etapą, jam esu dėkinga už tai, kad jis mane atvedė į šį gyvenimo etapą, kuris man labai patinka.
– Kaip apibūdintumėte šiandienį savo gyvenimo etapą?
– Puikus! Gyvenu ramiai, turiu pastovų ritmą, artimą ir mažą ratą draugų. Dirbu prie „Nebegėdos“, tikiuosi artimiausiu metu išleisti savo antrąją knygą, studijuoju universitete. Matau labai daug galimybių ir gražių dalykų ateityje ir turiu didelio pasiryžimo jų siekti kasdieniu ir pastoviu darbu.
– Kažkada, paklausta apie svajones, sakėte, kad svajojate parašyti knygą. Įgyvendinote. Ties kokiomis svajonėmis dirbate šiandien?
– Svajoju išleisti antrąją knygą, parašyti trečiąją. Sėkmingai baigti studijas. Ir dar daug svajoju, bet tai asmeniška ir smagu tai pasilikti sau.
– Ar tose svajonėse yra šeima, vaikai?
– Tai asmeniška.
Balsuoti galite ČIA.
