aA
Psichologė Ieva Šuipė vadovauja iniciatyvai „Niekieno vaikai“, veda mokymus apie vaikų auginimą tėvams, o ir pati yra trijų atžalų mama. Interviu Delfi moteris pasakoja apie tai, ko reikia, kad užaugintumėte laimingą vaiką bei kodėl taip svarbu pažinti save ir savo pačių vaikystės žaizdas.
Ieva Šuipė su šeima
Ieva Šuipė su šeima
© Asmeninio albumo nuotr.

– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, Super moters kategorijoje. Ką jums tai reiškia?

– Nelaikau savęs super moterimi, bet ši nominacija – tai tikrai didelis įvertinimas bei svarbus patvirtinimas, kad labai teisingai pasielgiau prieš keletą metų eidama ten, kur mane šaukė širdis. Buvau baigusi psichologijos mokslus, tačiau didelę savo karjeros dalį dirbau verslo srityje. Ten, žinoma, buvo daug asmeninio ir profesinio augimo, įgijau daugelį svarbių kompetencijų ir patirties, kurias naudoju dabartiniame darbe, bet viduje jaučiau, kad turėčiau būti kitur.

Iniciatyva „Niekieno vaikai“, kuria siekiame, kad visi vieniši vaikai ligoninėse gautų jiems reikalingą emocinę paramą, ir kitos mano darbinės veiklos: mokymai, straipsniai vaikų auginimo tema, vaikų ir tėvų konsultavimas – tai leidimas sau eiti širdies keliu, daryti tai, kuo labiausiai tikiu, tai, kas, man yra labiausiai prasminga, bent iš dalies prisidedant prie laimingesnio gyvenimo kūrimo vaikams.

– Vadovaujate organizacijai, auginate ir tris mažus vaikus, ar lieka laiko sau ir savo poreikiams?

– Negalėčiau sakyti, kad turiu daug laiko sau, bet už tai, kad galiu viską suderinti, pirmiausia esu dėkinga savo vyrui, kuris augina vaikus kartu ir yra įsitraukęs į jų priežiūrą ne mažiau nei aš. Jis yra ir mūsų laisvalaikio, savaitgalio veiklų, atostogų organizatorius, to dėka aš pati galiu sėkmingiau atsitraukti nuo savo darbo ir skirti daugiau dėmesio šeimai, vaikams, sau pačiai. Manau, kad šią savybę vyrui įskiepijo jo tėvai, nes leisti laiką su šeima jiems buvo ir yra didžiulė vertybė. Taip pat mums padeda vaikų seneliai, kai vaikai buvo mažesni, pasitelkdavome į pagalbą auklę.

Būsiu atvira, dirbant tokį darbą, kuriame matai didelę prasmę, norisi kuo greičiau pasiekti rezultatą, entuziazmo yra daug, energijos atrodo vis iš kažkur atsiranda papildomai, tad tikrai lengva perdegti ir ne kartą buvau ant tos ribos. Bet su laiku vis sklandžiau pavyksta nubrėžti ribas ir atskirti laiką darbui, šeimai, savo poreikiams. Viską reikia labai planuoti, susirašyti ir tartis, kalbėtis – čia yra vienintelė paslaptis.

– Esate sakiusi, kad gimus pirmajam vaikui supratote, kad psichologinio išsilavinimo negana sklandžiam vaiko auginimui. Kokių žinių ir savybių savyje pasigedote?

– Jokiu būdu nesumenkinčiau psichologinių žinių reikšmės – tėvams itin svarbu išmanyti vaiko raidos ypatumus, suprasti jo fizinius ir emocinius poreikius bei atliepimo į juos reikšmę sklandžiam vaiko vystymuisi. Tačiau psichologijos diplomas kaip toks dar nereiškia, kad suprasi visas motinystės, tėvystės subtilybes. Tai yra labiau pagrindas, nuo ko gali atsispirti, bet tikrai reikia daug gilintis ir domėtis papildomai: pavyzdžiui, žindymas – tai yra visai atskiras mokslas! Man, kaip ir daugeliui mamų, su kuriomis esu kalbėjusi, tai buvo vienas didžiausių pirmųjų motinystės iššūkių. Arba, kaip reaguoti į mažo vaiko pykčio priepuolius, kaip tinkamai brėžti ribas netinkamam elgesiui ir panašius dalykus – visa tai sužinojau tik daug gilindamasi į tas temas papildomai.

Motinystė, mano manymu, yra pati reikšmingiausia gyvenimo mokykla, nes niekas kitas taip neatveria mūsų pačių vaikystės žaizdų, kaip savo vaikų turėjimas.

Mano pirmagimei – jau 10 metų. Kiekvienas vaikas mane vis kažko daugiau išmokė. Gimus antrai dukrai, nebevargino tokių subtilybių neišmanymas, kaip kūdikio priežiūra, miegas, žindymas, visa tai jau žinojau ir mėgavausi kūdikio auginimu, daugiau galėjau atsipalaiduoti ir tiesiog būti ryšyje, bet tada kilo naujų iššūkių mergaitėms augant: pavyzdžiui vyresnėlės pavydas mažajai – teko gilintis į „nuvertimo nuo sosto“ temą. Vis dėlto, kalbant apie tai, kokią turi mamą, labiausiai pasisekė mažajam – su juo esu kaip niekada tvirta ir pasitikinti savimi. Tačiau nepasakyčiau, kad esu tobula mama. Guodžia žinojimas, kad vaikams tobulų tėvų ir nereikia, pilnai užtenka turėti pakankamai gerus. Dažnai juokauju, kad mokydama, konsultuodama kitus tėvus, aš mokausi ir pati būti geresne mama, tikrai dar turiu kur augti tame kelyje.

– Vis dėlto, jei nori užauginti laimingą asmenybę – prireiks ne tik meilės, bet ir daugybės žinių?

– Žinios yra reikšminga jėga, padedanti tėvams nepasimesti, girdint begales įvairiausių skirtingų patarimų, išbūti tvirtesniems su savo vidiniu žinojimu, vidiniu balsu, kurį turi visos mamos. Tačiau vien žinių neužtenka. Ne be reikalo yra sakoma, kad buvimo mama išmoksti tik tapusi mama ir irgi ne iš karto. Sunkiai rasime mamą, kuri kada nors nesijautė kalta ar bejėgė savo motinystės kelyje, kuri nepadarė klaidų, augindama vaikus. Motinystė, mano manymu, yra pati reikšmingiausia gyvenimo mokykla, nes niekas kitas taip neatveria mūsų pačių vaikystės žaizdų, kaip savo vaikų turėjimas. Ir čia reikia daug sąmoningumo – tas žaizdas atrasti, pažinti, gydyti jas, nes kitu atveju – jos automatiškai veiks tai, kaip auginame ir auklėjame savo vaikus.

– Ar tos neišgydytos savos žaizdos žaloja mūsų vaikus? Ir ar visgi verčiau tuomet žaizdas aptikti ir išsigydyti reikėtų iki šeimos kūrimo?

– Mes visi turime didesnių ar mažesnių žaizdų iš savo vaikystės, tai yra normalu ir galima suprasti tiek mūsų tėvus, tiek mūsų tėvų tėvus, nes jie nežinojo didžiosios dalies to, ką mes žinome apie vaiko raidą, poreikius. Daugelis itin reikšmingų mokslinių tyrimų apie tai, kas svarbu žmogui užaugti psichologiškai sveikam, buvo atlikta per paskutinius keletą dešimtmečių, mūsų tėvai, seneliai gyveno sudėtingu laikotarpiu, juos pačius veikė jų vaikystės patirtys, o galiausiai ir informacijos, psichinės sveikatos priežiūros prieinamumas buvo toli gražus ne toks, kokį turime šiandien.

Vaikystės žaizdų pavyzdžių ir kaip tai persiduoda tam, kaip mes auginame savo vaikus, gali būti pačių įvairiausių: kritiškas tėvas, kuris kritikuoja ir nuolat nuvertina savo vaiką, nors pats nuo to kentėjo vaikystėje; mama, viską leidžianti savo vaikui ir negalinti brėžti ribų, nes neatlaiko savo vaiko pykčio nukreipto į ją, nors ją pačią vaikystėje auklėjo itin griežtai; tėvai, baudžiantys vaikus fizinėmis bausmėmis, nes patys taip buvo baudžiami vaikystėje ir t.t.

Vaikams labai pasisektų, jeigu jų tėvai, dar prieš susilaukdami jų suprastų, būtų sąmoningi apie savo vaikystės žaizdas, galbūt net ir gydydami jas psichoterapijos pagalba.

Ypatingai greitai tos vaikystės žaizdos „išlenda“, kai esame pervargę, apimti streso, jaučiamės bejėgiai, kai mūsų pačių emocinis rezervuaras ištuštėjęs. Tada automatiškai su savo vaikais pasielgiame taip, kaip su mumis elgėsi tėvai, nes elgesio modelis yra giliai įsišaknijęs.

Atsakant į jūsų klausimą, žinoma, vaikams labai pasisektų, jeigu jų tėvai, dar prieš susilaukdami jų suprastų, būtų sąmoningi apie savo vaikystės žaizdas, galbūt net ir gydydami jas psichoterapijos pagalba. Realiame gyvenime taip nutinka retai. Tačiau net ir jau turint vaikų, atpažinus savyje, kad kartoju tam tikrus ydingus scenarijus, galima sustoti ir būnant sąmoningu, domintis, dirbant su savimi, tikrai galima pasiekti, kad savo vaikystės žaizdų neperduotume savo vaikams. Kaskart kai su savo vaikais pasielgiame sąmoningai, nekartodami tam tikrų klaidų, mes klojame geresnius pamatus ne tik savo vaikų gyvenimui, bet tuo pačiu gydome ir savo vidinį sužeistą vaiką.

Ieva Šuipė su šeima
Ieva Šuipė su šeima
© Asmeninio albumo nuotr.

– Tėvai, ypatingai mamos, dažnai girdi pamokymus, neva, dabar vaikų auginimui yra puikiausios sąlygos: nei vystyklų skalbti reikia, nei mišinukų pačiam gaminti, tad nieko sudėtingo, lengva būti tobulais tėvais. Bet ar tikrai?

– Iš vienos pusės taip – šiais laikais yra daugybė įvairiausių patogumų ir palengvinimų tėvams, ko neturėjo tėvai anksčiau, bet kad lengviau būtų auginti vaikus, tai tikrai nesutikčiau. Šių laikų didžiausias privalumas, mano nuomone, yra tas, kad yra kaip niekada daug išsamios, lengvai pasiekiamos informacijos (paremtos mokslu, faktais), kaip užauginti emociškai sveiką vaiką, bet tuo pačiu, problema yra ta, kad tos informacijos yra labai daug ir įvairios, tad tėvams ne taip lengva atsirinkti, kas teisinga, o kas ne.

Dar vienas sunkumas – kad šiais laikais kaip niekada aukštai iškelta kartelė tėvams: tiek jie patys, tiek visuomenė, kelia jiems lūkesčius, reikalavimus būti tobulais tėvais, šiuo metu labiau kaip niekada pabrėžiama tėvų atsakomybė, kad tai, koks vaikas užaugs priklauso vien tik nuo tėvų elgesio ir jų klaidų nebuvimo, kas nuveda prie didelio pasimetimo, streso, bejėgystės, ir deja, net perdegimo. Tėvų perdegimas – yra naujas, šių laikų reiškinys, kuris atsiranda būtent dėl labai aukštų, nerealistiškų lūkesčių sau, kaip mamai, tėčiui kėlimo, įsivaizduojant, kad galiu ir netgi privalau būti tobulas, neklystantis tėtis ar mama, kad tėvystė, motinystė turi būti tik džiugi, linksma, maloni patirtis.

Taip nėra, joje yra visko – ir džiaugsmo, didžiulės prasmės, laimės ir daug skausmo, pykčio, bejėgystės. Klaidos yra neišvengiama vaikų auginimo dalis. Tai nereiškia, kad turime palikti viską savieigai ar specialiai kenkti vaikui, žaloti jį, žinoma ne, bet svarbu priimti savo netobulumą, leisti sau klysti, augti, mokytis. Tada ir džiaugsmo daugiau patiriama auginant vaikus ir vaikų auginimas natūraliai tampa lengvesniu, malonesniu, džiugesniu gyvenimo etapu.

Labiausiai norisi pabrėžti, kad mama, „nieko neveikdama“ su vaiku namuose, o būdama su juo, bendraudama, atliepdama jo poreikius (tiek fiziologinius, tiek bendravimo, artumo, šilumos), pakloja svarbiausius pamatus jo visam tolesniam sveikam gyvenimui – savęs, aplinkos suvokimui bei tam, kaip jis kurs santykius su kitais žmonėmis savo gyvenime.

– Kalbant apie aukštą kartelę, neretai per dantį patraukiamos ir mamos, kurios neva tik „sėdi namuose“ ir rūpinasi vaikais. Dažna moteris jaučiasi tarsi laiką leidžianti neproduktyviai, ieško papildomos veiklos, o dar kiek verslų sukurta per motinystes atostogas... Ką patartumėte toms mamoms, kurios tarsi jaučiasi kaltos, kad „sėdi namuose ir TIK vaiką augina“?

– Prieš kelerius metus labai buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik auginti vaiką mamai yra per maža ir nepakankamai prasminga veikla, be to, reikia būtinai dar kokia prasminga veikla užsiimti: galbūt savo verslą pradėti ar bent jau knygą parašyti. O kaip iš tiesų mums (turbūt labiau net mūsų vaikams) pasisekė, kad Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos tokios ilgos ir pirmuosius, pačius reikšmingiausius savo gyvenimo metus, kada formuojasi visi vaiko saugumo pagrindai, vaikas gali praleisti su mama, o ne svetimų žmonių priežiūroje. To neturi daugelis vakarų valstybių, kur kūdikiai atiduodami į lopšelius 4 ar net 3 mėnesių.

Patarčiau toms mamoms, kurios dėl to išgyvena, susipažinti su vaiko raidos ypatumais ir poreikiais pirmaisiais jo gyvenimo metais, suprasti, kaip formuojasi vaiko saugus prieraišumas, kokie reikšmingi vaikui yra pirmieji jo gyvenimo metai ir saugus, pastovus santykis su pagrindiniu globėju (dažniausiai mama) šiame laikotarpyje. Apie tai, kiek daug veikia mamos su vaikais namuose, pasidarė ypač aišku karantino laikotarpiu. Bet tai, ką labiausiai norisi pabrėžti, tai, kad mama, „nieko neveikdama“ su vaiku namuose, o būdama su juo, bendraudama, atliepdama jo poreikius (tiek fiziologinius, tiek bendravimo, artumo, šilumos), pakloja svarbiausius pamatus jo visam tolesniam sveikam gyvenimui – savęs, aplinkos suvokimui bei tam, kaip jis kurs santykius su kitais žmonėmis savo gyvenime.

Ieva Šuipė
Ieva Šuipė
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip manote, kaip užauginti laimingą vaiką?

– Visi anksčiau mano minėti dalykai: žinios, tėvų sąmoningumas, savęs pažinimas yra labai svarbu, bet jeigu išskirti vieną esminį – tai turėti tvirtą, saugų, pozityvų ryšį su vaiku, kurį pradedame formuoti kūdikystėje ir kurio svarbu neapleisti vaiku augant. Tas stiprus ryšys, tas santykis, dėl kurio mūsų širdis apsąla būnant su vaiku, yra tai, kas mums, tėvams sugrąžina džiaugsmą į vaiko auginimą. Be to ir vaikai turi jausti, žinoti, kad mes džiaugiamės jais, kitu atveju jie nesijaustų verti meilės. Mūsų gebėjimas džiaugtis, mėgautis vaiku, buvimu su juo gali būti pats svarbiausias faktorius jo vystymesi.

– Dažna moteris dar prieš tapdama mama susikuria iliuziją, kaip atrodys motinystė, o vėliau neretai kenčia patekusi į savo neišpildytų lūkesčių spąstus. Vis dėlto, nesvajoti ir nekurti planų menkai įmanoma. Kaip rasti tą aukso vidurį?

– Manau, kad domėtis, skaityti, lankyti mokymus, bendrauti su kitomis mamomis yra tikrai svarbu. Svarbu domėtis kitų patirtimi, išgirsti ir pozityvią, ir sunkiąją vaikų auginimo pusę. Ne tam, kad gąsdintis ir baugintis, bet tai padeda susidėlioti adekvačius lūkesčius, pavyzdžiui, kad tikrai retas kūdikis išmiega visą naktį ir to nereikia tikėtis, normalu ir netgi reikia kūdikiui atsikelti bent keletą kartų naktį.

Svarbu atsirinkti mokslu, faktais paremtą informaciją apie jau mano minėtą vaiko raidą ir poreikius, kad nepakliūtum į tokius spąstus, kaip „Miego mokytojai“, kurie stebuklingai (tiksliau ignoruojant vaiko verksmą), moko kūdikius užmigti ir miegoti pačius visą naktį (ši praktika gana populiari vakaruose).

Šioje vietoje, noriu pacituoti Sigitą Valevičienę, kurios knygą „Motinystės kelias“ siūlau paskaityti kiekvienai mamai, ypatingai dar laukiančiai ar neseniai susilaukusiai pirmagimio: „Žinokime, ko vaikučiui reikia, pažinkime jį, bet tuo pačiu atleiskime sau už savo netobulumą. Kuo anksčiau tą padarysite, tuo bus lengviau ir motinystė teiks daugiau džiaugsmo! Mes turime nusiimti karūnas, atsisveikinti su savo visagalybe, su svajonėmis apie idealią motinystę ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada gimsta tikroji meilė – meilė sau, meilė vaikui ir gyvenimui, kurio niekas neįstengs pakartoti.“

– Kokį patarimą dabar duotumėte sau pačiai prieš keletą metų, po pirmagimės atsiradimo?

– Čia jau reikėtų grįžti 10 metų atgal. Bet turbūt būtų apie tą patį, ko ir dabar linkiu pirmagimio laukiančioms mamoms. Nuraminčiau, kad bus visko: ir daug džiaugsmo, laimės, didžiausios kokią tik gali įsivaizduoti prasmės jausmo, bet bus ir didžiulio nuovargio, skausmo, nežinomybės, bejėgystės, kaltės. Tuos jausmus daugiau ar mažiau patiria turbūt visos mylinčios mamos. Bus ir klaidų. Bet tavo vaikui ir nereikia tobulos mamos. Pilnai užtenka tiesiog geros: kuri rūpintųsi, stengtųsi suprasti, ko vaikučiui reikia, bandytų padėti jam, bet suprastų, jog tai, kad vieną ar kitą kartą bus suirzusi ar neišsimiegojusi, nesužalos ar nesutraumuos jo. Palinkėčiau tiesiog atsipalaiduoti ir kiek įmanoma daugiau būti, o ne daryti. Rūpintis savimi, savo santykiais su vyru, rūpintis savo laime. Nes vaikams pirmiausia reikia laimingų tėvų!

Balsuokite už Delfi Metų Moteris ČIA.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(67 žmonės įvertino)
4.2537

Apdovanotos „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimų nugalėtojos: net dvi jų – titulu džiaugiasi antrus metus iš eilės (11)

Neseniai paaiškėjo penkios „ Delfi Metų Moterys 2020 “ rinkimų nugalėtojos, kurios buvo...

Paaiškėjo „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimų nugalėtojos (56)

Paaiškėjo penkios „ Delfi Metų Moterys 2020 “ rinkimų nugalėtojos.

Septynerius metus santuokoje skaičiuojanti Evelina Young: išmokau mažiau įsivaizduoti, kaip viskas turi būti (127)

Evelina Anusauskaitė -Young Lietuvoje – išties retas svečias. Jau ne vienerius metus moteris...

Koučerė Kamila Golod: norite geresnių santykių? Atsikratykite šių 3 dažniausių iliuzijų (64)

Kamila Golod karjerą pradėjo medicinos klinikose, tačiau jausmas, jog ne iki galo realizuoja save...

Berta Čaikauskaitė: visi žmonės yra lygūs ir vienodai svarbūs, to pamiršti nevalia (44)

„Man pasisekė – gyvenu šalia laisvų, šiuolaikiškų pažiūrų žmonių, kur vyrauja...

Top naujienos

Teisme – JAV gyvenančio Venckienės sūnaus skundas: kur yra mano pusseseserė? (8)

Baudžiamojon atsakomybėn patrauktos buvusios teisėjos ir iš Seimo apkaltos proceso tvarka...

Sergamumu koronavirusu gerokai pralenkėme Švediją: profesorius paaiškino, ką darome ne taip

Švedija nesiėmė griežtų kovos prieš koronavirusą priemonių, laikydamasi taktikos, kad...

Razmuvienė: matant žmonių elgesį – 950 atvejų per dieną yra ne riba papildyta (424)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro epidemiologė Daiva Razmuvienė siūlo nebevartoti...

Paauglę sodyboje sumušęs ir išžaginti bandęs jurbarkietis išsaugojo laisvę papildyta merginos advokato ir prokuroro komentarais (887)

Žiauriu smurtu prieš merginą ir pasikėsinimu išžaginti pasibaigusi paauglių šventė...

Putinas: jokio karantino nebus prie ligoninių – greitosios pagalbos automobilių eilės (131)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį sakė, kad Rusijoje neplanuojama įvesti...

Nick Leiber | D+ nariams

Pandemijai atsparus verslas: nebus geresnio laiko pradėti naują arba reorganizuoti esamą

Covid-19 pandemija sugriovė Trento Griffino Braafo transporto paslaugų įmonę – tad jis...

Įspėjo dažnai manevruojančius: jūsų keliamas pavojus yra didesnis nei įsivaizduojate

Suirzę ar skubantys vairuotojai dažniau ne tik viršija numatytą leistina greitį, tačiau ir...

Naujų koronaviruso atvejų 950, mirė šeši žmonės: fiksuoti protrūkiai Vidaus reikalų ir Finansų ministerijose vilniečius guldo laisvalaikio pramogos (943)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ( NVSC ) spalio 29 d. 11.30 val. duomenimis, per vakar...

Už Belmonto žirgyną pasiūlyta beveik 2 mln. eurų (9)

Ketvirtadienį pasibaigusiame aukcione už Pavilnių regioniniame parke esantį Belmonto žirgyną...

|Maža didelių žinių kaina