Buvo kažkur apytikriai gruodžio 18-oji, buvome gana užsiėmę įvairiais gyvenimo darbais, o ant nosies dar laukė Kalėdos. Ir visi žinome, kaip ta šventė nori nenori įneša šiek tiek skubos, sumaišties, lengvos panikos. Baiginėjome įsirengti naujus namus, buvo likęs vos vienas kitas svarbus darbas. Pajungti šildymo sistemą, užsandarinti plyšius prie neseniai įdėtų durų ir panašiai.

Aš buvau 9-as mėnuo nėščia. Didelis pilvas tikrai nepadėjo parduotuvių šurmulyje perkant dovanas, bet skubėjau iškėlusi nosį, net pas kirpėją suradau laiko nulėkti. Gimdymas buvo paskirtas pačioje gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, todėl džiaugiausi, kad suspėsiu prikepti šventinių pyragų, dar ir vaikučiui vieną kitą menkniekį nupirksiu.

Iš užsienio Kalėdoms turėjo sugrįžti sesuo ir mudu su vyru užsibrėžėme, kad tai bus pirmos visos didelės mūsų giminės (gal 10 asmenų!) šventė mūsų naujuose namuose. Tikra kalėdinė idilė, tiesa? Kad šis mūsų idealus planas nesugriūtų, vyras dar suskubo nuvežti automobilį į servisą. Gyvenome atokiau nuo miesto, Kalėdoms pranašavo sniego, tad bijojome naujų žiemiškų iššūkių, norėjome atlikti kelis ilgiau delstus automobilio remonto darbelius.

Taigi, kaip jau minėjau, viskas mudviejų buvo idealiai suplanuota. Šiuo atžvilgiu abu esame šiek tiek perfekcionistai ir kartais net pamirštame, kad vien suplanuoti neužtenka, dar reikia, kad būtų palankios visos išorinės aplinkybės. Ir būtent jos mums sugalvojo pagadinti Kalėdas. Būtent visokios nenumatytos aplinkybės lyg domino kaladėlės ėmė virsti viena ant kitos ir įsiūbavo ilgą nesėkmių grandinę.

Gruodžio 23-iąją man netikėtai prasidėjo sąrėmiai. Kalėdos ligoninėje gimdant – kas gali būti linksmiau? Iš prigimties esu optimistė, tad dalinai apsidžiaugiau, kad didžiosios šventės bus sutiktos jau su naujagimiu. Be to, jei gimdymas pavyks sklandžiai, tarpušvenčiu sugebėsime trumpai pasibūti su šeima ir atsigriebti už prarastas Kūčias. Taip ir planavau gulėdama ligoninėje: grįšiu į naujus namus, manęs jau lauks vyras su kepta antimi ir būriu išsiilgusių giminaičių.

Dieną, kai į ligoninę jau turėjo atvažiuoti vyras, sulaukiau jo skambučio: „Neužsikuria automobilis.“ Naujai pakeistas akumuliatorius pavedė ar panašiai. Neslėpsiu, tąkart net apsiverkiau. Susidėjo tiek streso, nesėkmių, kažkaip prislėgė. Pasijaučiau silpna ir niekam tikusi. Tikriausiai pogimdyviniai hormonų nestabilumai, bet tuomet apie tai nepagalvojau. Na, iš ligoninės parsivežė sesuo, nieko baisaus. Kelias dienas džiaugiausi ramybe. Sugrįžusi namo nebesirūpinau būsimomis šventinėmis vaišėmis, kažką paserviravo vyras, nors jis ir nėra didelis kulinaras. Džiaugiausi, kad pagaliau visi esame kartu, kad į mūsų namus sugužėjo svarbiausi žmonės. Bet kažkoks nesėkmių kipšiukas vis dar nesnaudė.

Besidalinant kalėdinėmis (tiesą sakant, jau labiau naujametinėmis) dovanomis, visi pajutome, kad namuose kažko šalta. Vyras ėmė bėgioti į rūsį, kur stovėjo šildymo sistema. Kaskart jam sugrįžus mačiau, kaip niaukiasi jo veidas. Pasirodo, kažkas negerai su šildymu ir jis neturi žalio supratimo, ką daryti. Meistrų tokią dieną neišsikviesi. Naujuose namuose neturėjome jokių elektrinių šildytuvų atsargai, tad teko visiems pakuotis ir važiuoti pratęsti šventę pas tėvus. Juk namuose dar ir kūdikis, o už lango minus penkiolika.

Neslėpsiu, po viso to šventinio šurmulio abu buvome gerokai suirzę. Šventė buvo pagadinta, nė vienas mūsų plano punktas nepavyko taip, kaip norėjome. Mudviejų nuotaika buvo panaši į kalėdinę eglutę, kai jau byra parudavę jos spygliai. Artimieji, žinoma, džiaugėsi, nekritikavo, o ką čia kritikuosi, juk tai tik nepalankios aplinkybės. Ir kai pagaliau šiek tiek atsipūtėme nuo to nekasdienio sąmyšio, kai abu sėdėjome laimingi ir ramūs su besišypsančiu kūdikiu ant rankų, staiga atėjo suvokimas, kad tai vis dėlto buvo ne pačios nesėkmingiausios, o pačios sėkmingiausios mūsų Kalėdos. Tereikėjo mokėti atsipalaiduoti ir nesureikšminti smulkmenų. Tikriausiai nuo to karto į daugumą savo planų žiūrime paprasčiau. Vienais metais Kalėdoms iš anksto net nepirkome aguonų!

Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt