Kalėdos, kitaip nei daugeliui, man niekada nebuvo laukiamiausia metų šventė, todėl 2020 m. žiemą Lietuvoje paskelbus visuotinį karantiną ir apribojus judėjimą šalyje, dėl to, kad negalėsiu švenčių sutikti su savo šeima (esu kilusi iš Kėdainių, bet gyvenu Vilniuje) per daug nesielvartavau. Teoriškai galėjau bandyti išsiimti pažymas, bet dėl to net nesukau galvos – kaip ir kasmet šventės greitai ateis ir praeis. Susiskambinsim, pasikalbėsim su namiškiais, o atslūgus pandemijai ir ribojimas – susitiksim. Jokia čia ne bėda. Bent jau tada taip galvojau.

Tvirtai apsisprendusi, kad šį kartą šventes praleisiu be šeimos, likus kelioms dienos iki Kalėdų, prisipirkau įvairiausių skanėstų, užkandžių, saldumynų. Planas aiškus – vakarais drybsosiu lovoje, žiūrėsiu serialus, kimšiu skanėstus, o dienos metu kažkur gamtoje susitiksiu su geriausia savo drauge, pasivaikščiosim, pasikalbėsim, pasibėdavosim. Juk tai tik trys šventinės dienos, o vėliau vėl darbas, reikalai ir t.t.

Tačiau mano planas pradėjo bliūkšti dar neprasidėjęs. Gruodžio 23 d. – atsikeliu su aukščiausia temperatūra, visą kūną „laužo“, galvą skaudą – kovidas ar ne, man nelabai svarbu. Jaučiuosi tragiškai. Iš namų kojos tikrai niekur nekelsiu. Skambinu į darbą, pranešu, kad susirgau. Paskambinu jaunesniajai seseriai, kuri dar gyvena su tėvais. Paprašau, kad nieko jiems nesakytų, kad šie nesijaudintų, rytoj gal jausiuosi geriau, tuomet visi ir pasikalbėsim. Paskutinis skambutis draugei, pranešu, kad, deja, reikia atšaukti mūsų susitikimą. Išgeriu vaistų nuo temperatūros, šoku atgal į lovą. Visą dieną prasikankinu, šaltis krečia, nesinori nieko daryti, net valgyt.

Kūčių rytą atsikeliu jau geresnės savijautos, temperatūros dar yra, tačiau ji jau mažesnė. Vis dar jaučiuosi šiek tiek apdujusi, bet bent jau apetitas atsirado. Šoku prie šaldytuvo, čiumpu sūrelį. Nieko. Beskonis. Viskas aišku – Covid.

Na, ką gi. Nuotaika pradeda prastėti. Per šventes aš vienut vienutėlė ir dar serganti. O juk galvojau – ką čia reiškia tas kelias dienas praleisti vienai, juk ir šiaip esu vienišė iš prigimtiems. Skambinu tėvams – reikia prisiduoti ir bent kažkiek gauti žmogiškojo kontakto. Tėvai, žinoma, sunerimę, bandau juos raminti, kad jaučiuosi neblogai. Ne aš pirma, ne aš ir paskutinė, kuri serga Covid. Susitariame dar kartą visi susiskambinti vaizdo skambučiu, kai šie jau sėdės prie Kūčių stalo.

Susirangau šiltai lovoje ir rašau draugei Sandrai, tai pačiai, su kuria atšaukiau susitikimą. Skundžiuosi, kaip man vienai liūdna, kaip blogai jaučiuosi ir noriu, kad tos Kalėdos kuo greičiau praeitų, o su jomis ir tas prakeiktas kovidas. Nejučiomis užmiegu.

Atsikeliu nuo telefono skambučio. Net nežiūrėdama, kas skambina, „numetu ragelį“. Galvoju, gal tėvai, perskambinsiu, bet nejaugi jau vakaras, juk „nulūžau“ kažkur apie pietus. Pasižiūriu į laikrodį – 16 val. Na, dar ne laikas Kūčių stalui. Pasiimu telefoną – praleistas skambutis. Sandra.“. Už kelių sekundžių iš jos ateina žinutę: „Su šv. Kalėdom, dovana už buto durų“. Pagalvoju – šaunuolė, kaip pridera, be tiesioginio kontakto, prie durų paliko dovaną.

Nueinu prie lauko durų, atidarau jas – ant kilimėlio padėta pintinė, o joje kažkoks pūkų kamuolius. Laiptinėje tamsu, nelabai įmatau, tad pirma mintis, šaunanti į galvą, kad tai pūkuotos pirštinės ar šalikas. Tačiau netikėtai tas pūkų kamuoliukas sujuda, pramerkia savo akutes ir labai skaniai nusižiovauja. Katinukas!

Čiumpu už pintinės ir parsinešu ją į miegamąjį. Žiūriu į tą mažylį ir galvoju, kad gal man jau vaidenasi, bet lyg ir negirdėjau, kad Covid sukelia haliucinacijas. Šviesiai pilkas kailiukas, baltas snukutis, ilgi ūsai ir mėlynos akys žiūri į mane. Na, taip, gyvas katinėlis. Kol šis visaip raižosi, pintinėje randu ir kačių ėdalo, pakelį pieno ir raštelį. „Vardas: neturi, gimimo data: 2020 m. lapkričio 15 d., veislė: mišrūnas, šeimininkė: Samanta.“ (Iki šio saugau šitą raštelį.)

Apie naminį gyvūną niekada rimtai nesvarsčiau, tačiau Sandrai vis užsimindavau, kad visai šaunu kada nors būtų auginti kačiuką. Na ir staigmeną man ji iškrėtė! O kačiukas toks mielas, švelnus, tačiau dar nedrąsus, bailiai slampinėja po kambarį. Skambinu Sandrai ir sakau:

– Na, tu ir duodi.

– O, ką nepatinka? – juokdamasi klausi ji, – juk sakei, kad tau liūdna. Pasirodo, Sandros brolio katė atsivedė 5 kačiukus, iš kurių vieną mano geriausia draugė jau iš anksto buvo suplanavusi man padovanoti. Greičiausiai tai būtų padariusi mūsų susitikimo dieną, tačiau mane užklupus ligai ir blogai nuotaikai, nusprendė pralinksminti dar Kūčių vakarą.

Jokios minties, ką dabar man su juo reikės daryt, nebuvo. Pamilau Kūčių (taip, tokį vardą jam daviau būtent dėl dienos, kurią jis „pasibeldė“ į mano duris) iš karto. Visą likusį vakarą su juo žaidėm, dūkom, prisidarėm nuotraukų, susiskambinus su tėvais, jiems parodžiau savo naująjį draugą, visi buvo sužavėti jo mielumu. Kalėdų rytą prabudau su Kūčiumi ant krūtinės. Ir visiškai sveika. Ne veltui sako, kad gyvūnai gydo.

Šiandien Kūčius jau didelis, riebus katinas, kuris ir pažaisti pritingi, ir kartais savo kaprizus parodo. Tačiau aš jį labai mylių, nes jis man visada primena, kaip svarbu turėtų draugą, su kuriuo galėtum leisti laiką, kuriam galėtum pasiguosti ir kuris visada, kai tau reikia, būtų šalia. Nuo to karto Kalėdos man tapo kur kas prasmingesnė šventė, kurią visada stengiuosi paminėti šeimos ir draugų rate, ir, žinoma, su Kūčiumi!

Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt