„Nenuostabu, kodėl nemėgau kūno kultūros pamkų mokykloje: švietimo sistema ir patys mokytojai, neatsižvelgdami į mokinių fizinę sveikatą, pomėgius ir poreikius, nesistengdavo sudominti jaunimo… Paradoksas, taęiau sportas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi – didžiausias ir geriausias pokytis gyvenime: tiesiogine žodžio prasme – sportas pastatė mane ant kojų.
2003-uosius smagiai atšventėme merginų kompanijoje, po vidurnakčio fejerverkų prie Kauno Rotušės, visos laimingos ir apsvaigusios nuo gerų emocijų, sutarėm, kad laikas keliauti namo. Deja, atsibudau ne namuose, o… ligoninėje. Pamenu, kaip man, einant per perėją ir likus tik vienam menkam žingsneliui iki kelkraščio, neblaivus vairuotojas parbloškė mane tarsi sviedinį… Lūžo abi kojos. Tačiau užteko pamatyti neįgaliojo vežimėlį, ir visas pyktis, siutas, įniršis transformavosi į užsispyrimą, kantrybę, pastangas vėl atsistoti ant kojų. Kojos buvo pervertos metaliniais strypais, sutvirtinančiais iš šipuliukų surinktus kaulelius, todėl menkiausias judesys kėlė neapsakomą skausmą.
Neleidau sau net pagalvoti, kad nevaikščiosiu, todėl sukaupusi visą kantrybę, didelių pastangų dėka, ėmiausi mankštos. Nors geležys, kaskart judinant kojas, rėždavosi iki begalinio skausmo, bet kentėjau. Nes visada sau sakiau ir sakau, jog tai kas vyksta, kada nors vis tiek baigsis, ir aš laukiau tos laimingos pabaigos.
2007-aisiais pabaigus studijas universitete ir užklupus 2008-ųjų ekonominei krizei teko atsisveikinti su Lietuva ir pradėti gyvenimą nuo pradžių svetur. Kita kalba, svetima kultūra, didelis darbo krūvis bei vietinių priešiškumas emigrantams kėlė didelę įtampą, stresą, depresiją. Radau puikiausią išeitį kovai su tuo – sportas. Nelikdavo laiko sporto klubams, o ir pajamos buvo paskirstytos iki paskutinio skatiko, todėl netoli savo gyvenamos vietos radau parką ir pradėjau bėgioti. Tai nuostabiausias vaistas, geriausias vitaminas ir atgaiva sielai bei kūnui: visa slogi dienos patirtis, neigiamos emocijos ir visa kita tiesiog išsitrindavo iš atminties. Į darbą keldavausi prieš auštant, todėl bent pusvalandį skirdavau sportui ir tai buvo geriausias startas prieš pradedant dieną – puokštė gerų emocijų, pozityvi nuotaika. Netgi kolegės šnabždėjosi tarpusavyje, sakydamos, jog mano vietoj butu seniausiai prasigėrusios.
Nereikia stengtis būti profesionalia sportininke. Iš savo patirties galiu drąsiai sakyti, kad sportas gyvenime gali atnešti teigiamų ne tik fizinių, bet ir psichologinių pokyčių. Nesistengiu tapti profesionale sportininke, tačiau apniukus blogai nuotaikai ar tinginiui, šoku į sportinius batelius, ausinukai ausyse ir – į bėgimo trasą.
Visi pokyčiai, apie kuriuos gyvenime svajojame – įmanomi. Tik priemonės, kurių privalome imtis, yra skirtingos. Aš džiaugiuosi atradusi sportą ir tikrai žinau, jog daugeliui jis gali numalšinti stresą, kurio tiesiog negalim išvengti šiame skubančiam pasaulyje".
