Ir čia, kitaip nei daugelio gyvenimuose, nėra taisyklių ar griežtų reikalavimų. Vienintelis šios valandos kūrėjų prašymas – atsiduoti rašymui, o jei nesirašo – graužti tušinuką ar tiesiog žiūrėti pro langą. Gal dėl šios priežasties, karantino metu likusiems namuose „Rašymo valanda“ suteikia erdvės kūrybai ir bendrystės jausmą.
– Aušrine, žinau, kad pirmojo karantino metu tu jungeisi prie Londone vykusios „Rašymo valandos“. Kokia tai buvo patirtis ir kodėl nusprendėte vėliau kartu su Ieva padaryti lietuvišką „Rašymo valandą“?
Aušrinė: Per pirmąjį karantiną ta tvirta žemė, ant kurios stovėjome, pradėjo slysti iš po kojų. Bandai už kažko kabintis, tačiau nebėra nieko įprasto ar savo. Todėl pirmas dalykas, kurį pradėjau daryti per karantiną, tai kiekvieną dieną po 1,5 valandos vaikščioti. Buvo visai nesvarbu, ar saulė šviečia, ar lyja.
O Londono „Rašymo valandą“ pamačiau „Instagram“, nes ją organizavo mano bičiulis. Ten susirinkę žmonės tiesiog rašydavo – be jokio įsipareigojimo ar konkrečios formos. Kai kalendorius tuščias, tai tapo man lyg savotišku inkaru. Iki šiol labai gerai pamenu, kaip su Ieva sėdėjome vienoje kavinėje ir susitikimo pabaigoje aš nedrąsiai jai užsiminiau apie idėją kartu daryti lietuvišką „Rašymo valandą“. Norėjau šią valandą daryti Lietuvos laiku ir lietuviškai, nes, jungdamasi į Londono „Rašymo valandą“, 99,99 proc. laiko aš rašydavau angliškai.
Ieva: O aš pamenu, kaip trise su dar viena kolege per karantiną derindavomės nuotolinius susitikimus, bet Aušrinė vis sakydavo, kad 10 val. negali, nes jai – rašymo valanda. Ir aš vis galvojau, kas ta „Rašymo valanda“? Man šis formatas buvo įdomus, nes čia nebuvo jokių taisyklių, jokių nurodymų, ką ir kaip rašyti, buvo tik laiko apibrėžimas. Mano gyvenime ir darbinėje veikloje yra labai daug instrukcijų, o čia buvo laisvė, nes rašai viską, ką norisi.
Kadangi po karantino buvo daug energijos veikti naujiems dalykams, mes čiupome šitą idėją už uodegos ir kitą kartą susitikusios jau rašėme tekstus, sukūrėme įvykį, mokėmės naudotis „Zoom“… Buvo tikrai jaudinanti pradžia.
– Kam yra skirta „Rašymo valanda“? Spėju, daugelis galvoja, kad ji yra skirta tik profesionaliai rašantiems.
Ieva: Dalyvauti gali visi, kurie nors kartą yra pagalvoję, kad norėtų rašyti. Tokio impulso visai užtenka. Čia dalyvauja profesionalūs žurnalistai, spektaklių apžvalgininkai, recenzentai, yra rašančių poeziją ar refleksijas, reklaminius tekstus feisbukui ir pan.
Aušrinė: Dar yra rašančių disertacijas ar mokslinius straipsnius. Tai reiškia, kad jie turi konkretų etapą, kuomet jiems reikia kiekvieną dieną rašyti. Prisimenu, kai man pačiai reikėjo rašyti bakalauro darbą, buvo labai sunku tą daryti vienai. Tačiau, kai kitoje stalo pusėje savo darbą rašydavo kambariokė, šis bendrumas padėdavo man susikaupti ir labiau pasinerti į rašymą.
– Ką duoda toks rašymas kartu? Juk rašyti ryto puslapius ar poeziją galima ir atskirai.
Aušrinė: Vienas dalykas, tai yra laiko įsipareigojimas. Kai aš lankiau Londono „Rašymo valandą“, žinodavau, kad kiekvieną dieną manęs ten kas nors lauks. Kitas dalykas, pats rašymas yra labai vienišas ir į vidų nukreiptas procesas. Tad, kai galiu sėdėti ir matyti kompiuterio ekrane judančius paveikslėlius, jaučiu, kad tame vienume mes nebesame vieni.
Ieva: O aš nežinau, ką reiškia „Rašymo valandoje“ rašyti kaip dalyviui, nes esu organizatorė. Man kartais net kaip organizatorei sunku prisijungti, bet niekuomet nesigailiu įsijungusi „Zoom“, nes mane laikę dalykai išsirašo. Jei reiktų sugalvoti dedikaciją, dėl kurios, kaip dalyvė jungčiausi, tai ši valanda būtų skirta balansui palaikyti. Man rašymas atneša vidinės švaros jausmą.
Aušrinė: Man popierius veikia kaip terapeutas ir kūrybinė erdvė. Tiek, kiek eilėraščių parašiau nuo „Rašymo valandos“ pradžios, nesu parašiusi per visą gyvenimą.
– Kodėl „Rašymo valandą“ darote ryte?
Ieva: Kad nespėtum atsibusti ir galėtum rašyti iš pasąmonės ar sapnų pasaulio. Kai rašai ryte, dar būna neatidaryti kontrolės vartai, todėl mažiau cenzūruoji pats save. Tai yra kaip dantų valymo procedūra. „Rašymo valanda“ yra vidinis visų gniutulų ir neaiškių būsenų, kurios mumyse vaikšto ir sukelia sunkumo jausmą, ypač karantino metu, išrašymas. Šiuo metu gyvenimas yra labai kompleksiškas ir sudėtingas, o „Rašymo valandoje“ viskas paprasta.
Aušrinė: Rytas taip pat yra labiau valdomas laiko planavimo prasme. „Rašymo valanda“ dažnai gali būti pirmu dienos žingsniu po dantų valymo ar pusryčių.
– Jeigu žmogus per karantiną lieka vienas namuose, jis žino, kad kiekvieną dieną bent jau „Rašymo valandoje“ bus laukiamas. Turbūt tai gydo ir vienišumą, kuris stipriai pasireiškė pandemijos metu?
Aušrinė: Taip, tačiau mes galime būti atskirti ne tik karantino metu savo šalyje. Labai gerai atsimenu, kai pačioje pradžioje prie „Rašymo valandos“ prisijungdavo Kasparas, kuris tuo metu buvo Japonijoje. Man tai buvo labai ryškus įrodymas, kad ši vieta yra skirta ne tik čia, Lietuvoje, per karantiną susitikti, bet tai yra erdvė, kurioje gali susitikti visi po pasaulį ir skirtingas laiko juostas išsibarstę lietuviai. Ši valanda yra lietuviškai ir turbūt daugelis mūsų jos metu rašome būtent šia kalba. „Rašymo valanda“ tam tikra prasme yra lietuvybės ir lietuvių kalbos išsaugojimui skirta vieta.
Ieva: Kadangi aplink mane namuose visuomet yra daug žmonių, man ši valanda yra laikas su savimi. Visi žino, kad aš turiu „Rašymo valandą“ – mamos rašymo valandą. Įdomu tai, kad jau ir vaikai apsiima dalyvauti šioje valandoje arba imituoja mane rašydami kažkokį dienoraštį. Jie paklausia manęs, ką aš ten rašau, tai aš jiems perskaitau eilėraštį, kurį parašau per „Rašymo valandą“. Manau, labai svarbu, kad vaikai mato, kaip aš dedikuoju laiką kažkam, kas man yra brangu. Aš, pavyzdžiui, nemačiau savo mamos ar tėčio skiriančių laiko savo kūrybai. O būčiau norėjusi…
– Kiekvieną „Rašymo valandą“ pradedate įkvėpimu – eilėraščiu, proza ar kokiu nors kitu tekstu. Kodėl prieš pradedant kurti kažką savo, jūs perskaitote kitų kūrybą?
Aušrinė: Vienok, tai buvo labai fainas britų pavyzdys. Bet kita vertus, kartais žmonėms, kuriems nesuteiki jokios pagalbos, struktūros ar užduoties, yra labai sunku. Kažkuria prasme eilėraštis ar tekstas tampa inkaru, už kurio galima kabintis. Galbūt tas kūrinys duos minčių ir iš to galės rutuliotis rašymas.
Ieva: Pastebėjau, kad tiek aš pati, tiek kiti žmonės, turime labai keistą santykį su poezija… Man pačiai poezija patinka dėl to, kad ji nepasako visko iki galo arba tik užveda ant kelio. Ji išplečia mano kūrybinį lauką. Štai ieškodama poezijos „Rašymo valandos“ įkvėpimams, sužinojau, kad Martyno Mažvydo bibliotekoje nėra jai skirto atskiro skyriaus. Arba kad knygynuose poezijos skyrius būna nukištas kažkur labai giliai. Arba, kad štai „Mint Vinetu“ knygynas turi visą lentyną, skirtą poezijai. Labai įdomu stebėti, kur mūsų gyvenimuose yra poezija.
– „Rašymo valandas“ jūs užbaigiate pasidalinimu, kai kviečiate dalyvius raštu ar žodžiu pasidalinti, kaip sekėsi, o gal nesisekė rašyti. Koks tokio dalijimosi tikslas?
Ieva: Dalijimasis žmones apjungia, padeda pamatyti, kokie mes skirtingi arba panašūs. Man be tų 5 minučių pasidalinimo „Rašymo valanda“ netektų 80 proc. savo vertės. Man, asmeniškai, tai yra brangiausios penkios minutės.
Aušrinė: Man tai žmogiškumo, paprastumo momentas, nes pasisakai, kad tau nesirašė arba rašėsi, bet tai darydamas nuolat save teisei.
– Jūs rašote jau daugiau nei 100 darbo dienų. Ar tikėjotės, kad „Rašymo valanda“ taip ilgai gyvuos?
Aušrinė: Pradžioje mano tikslas buvo rašyti iki birželio pabaigos, vėliau – iki vasaros galo. Tada mane ištiko krizė ir Ievai pasakiau: „Gal viską „raukiam“?“ Bet Ieva pasakė „ne“, nes ji galvojo bent metus laiko šią valandą daryti. Galbūt neturėjau tikslo laiko prasme, bet „Rašymo valandą“ norėjau auginti žmonių skaičiumi. Kadangi vienas „Zoom“ langas talpina 25 langelius, norėjau, kad šis būtų pilnas. Mano matas buvo žmonės ir jų veidukai „Zoom“ lange.
Ieva: Suskaičiavau, kad kitą rugpjūtį bus 300-oji „Rašymo valanda“. Paskui pagalvojau, gal reikia pasiekti 10 tūkst.? Gerai, kad mes šią valandą organizuojame dviese, kad galime viena kitą pavaduoti, kai kažkuri negali prisijungti. Buvo etapas, kai norėjau, kad rinktųsi daugiau žmonių, bet po to pagalvojau, kad „Rašymo valanda“ auga taip, kaip ir turi augti. Tačiau norėtųsi iš jos ką nors užauginti ar kažką parašyti, ką būtų galima išpublikuoti. Džiaugiuosi, kad ši valanda yra erdvė, kurioje pats gali nuspręsti, ką rašyti ir kam skristi dėmesį. Vienintelis mūsų kvietimas yra rašyti…
Aušrinė: …arba, jei nesirašo, graužti tušinuką.
