Nors daugeliui iššūkiu tapo netikėtas karantinas, labiausiai kiekvieną spaudžia ne namų sienos, o baimė. Būtent nežinomybė kiša koją asmeninei, šeimos ir pasaulio ekonomikos gerovei. Baimę, kaip ir virusą, būtina gydyti. Kurį laiką ją gali užliūliuoti nemokamas kinas, knygos ar virtualūs pasivaikščiojimai po pasaulio muziejus, o kas laukia vėliau?
Reaguodamas į esamą situaciją internetinis „Women of Wonder“ (WoW) universitetas į mokymų programą įtraukė „Pokyčių ir pokyčių baimės valdymo“ internetines paskaitas, kurias karantino metu bus galima peržiūrėti nemokamai, taip pat dalyvauti savaitės virtualiuose praktiniuose užsiėmimuose bei išmokti naujų baimės valdymo praktikų, kurios pravers ne tik karjeroje, asmeniniame augime, bet ir šeimoje, rašoma pranešime spaudai.
Viena iš prisijungsių dėstytojų – pokyčių valdymo konsultantė, viena iš pokyčių valdymo įmonės „Change Partners“ vadovių, laidų „Atvirai su vadovu“ kūrėja, trijų vaikų mama Lina Mieliauskienė, kuri supažindins su pokyčių etapais, mūsų baimėmis, reakcijomis ir elgsena permainų metu.
– COVID-19 tapo ne tik vienu rimčiausių šių dienų išbandymu pasauliui, bet ir žmonių baimės ar net panikos matuokliu. Chaosas buityje, darbuose ir mintyse yra neišvengiami ar tai – tinkamai pasirinktų ir pritaikytų praktikų klausimas?
– Manau, kad nėra įmanoma išvengti chaoso apskritai. Galime apsimesti, kad tai mūsų neliečia, galime bandyti nukelti savo emocijas ir baimes, tarsi jos neegzistuotų, bet mūsų protas yra didžiausias chaosas žemėje. Jis kiekvieną sekundę bando ieškoti to, kas galėtų jam duoti daugiau ugnies milijonų išeičių ir sprendimų užkūrimui. Tokia yra jo prigimtis, bet mums reikia nuspręsti, kas čia šeimininkas – protas, emocijos ar tikrasis „aš“.
– Nežinomybės ir neišvengiamų pokyčių baimė mums suteikia tik neigiamas emocijas ar ir tam tikrus įgūdžius, ateičiai naudingas pamokas?
– Mūsų smegenys, kurios susiformavo prieš 10 000 metų, valdo mūsų elgesį siųsdamos signalus, t.y. hormonus. Tuomet atitinkamai reaguoja mūsų kūnas. Turbūt daug kas pastebėjo, kad panikos atakos metu žemė, rodos, slysta po kojomis, sunku kvėpuoti, o akis aptemdo rūkas ir migla. Tai yra hormonų veikla ir ji yra natūrali, bet mes galime reaguoti skirtingai. Galime pasiduoti panikai, tuomet jokie sprendimai nebus adekvatūs arba galime užduoti sau klausimą – ko aš labiausiai bijau arba kas blogiausio gali atsitikti? Tada atsiranda racionalusis „aš“, kuris padeda nuraminti chaosą ir baimę ir leidžia į juos sukeliančias mintis pažiūrėti iš šono, nesusitapatinant.
– Vieni pokyčiai yra suplanuoti, pavyzdžiui, organizacijos viduje, o kiti – staigūs ir netikėti, kaip nutiko su COVID-19. Kuo skiriasi jų etapai?
– Pokyčiai skirstomi į organinius, kurie kyla iš išorės, kaip COVID-19, bei suplanuotus ir vedančius link tam tikro aiškaus, apčiuopiamo rezultato. Be abejo, šių pokyčių nežinomybės mastas ir gylis yra labai skirtingas. Per 100 metų žmonija neturėjo jokios panašios patirties į tai, ką turime dabar, todėl yra labai sunku prognozuoti, numatyti iš anksto, nes visa tai visiems planetos žmonėms vyksta pirmą kartą. Nepaisant to, ir suplanuotų, ir spontaniškų, organiškų pokyčių etapai yra tokie patys. Kai visi dirba ir gyvena įprastai, vyrauja komfortas, o kai atsiranda pokytis ar jį kas nors organizacijoje paskelbia, kyla pasipriešinimas ir neigimas, bet po to visais atvejais atsiranda ir šviesa tunelio gale. Tai yra eksperimentavimas, naujų galimybių bandymas ir pokyčio įgyvendinimas arba veikimas pagal naujas taisykles be kliūčių, su mažiau klaidų ir besidžiaugiant pergalėmis.
– Kokias klaidas dažniausiai darome stoję į akistatą su neišvengiamais pokyčiais karjeroje, asmeniniame gyvenime ar net globaliu mastu?
– Iš savo asmeninės patirties ir darbo su įvairaus dydžio kompanijomis, sakyčiau, kad klaida yra tik viena – pasiduoti isterijai, masinei psichozei, susitapatinti su tuo „kinu“, kuris vyksta, nematyti pilno vaizdo, patikėti momentine emocija. Pati dabar stebiu, kaip kinta mano emocijos ir mintys reaguojant į pateikiamą informaciją, besikeičiant paros metui, esant saulei ar lietui už lango. Jei kreipčiau dėmesį į visas man kylančias mintis ir jas priimčiau rimtai, turbūt išprotėčiau. Jei pasiduodame, mūsų elgesys atsispiria į šią klaidą – ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje veikloje mes užsisklendžiame ir pradedame elgtis neracionaliai, kartais net piktybiškai, negalvodami apie pasekmes aplinkai, o tik apie tai, kaip išsaugoti savo statusą.
– Kiekvienas naudojasi sau priimtiniausiais būdais nerimui mažinti – vieni neigia situaciją, kiti kaltina aplinkinius, treti tiesiog pradeda panikuoti, bet nei vieni nesijaučia gerai. Ką daryti, kad neprarastume šalto proto?
– O ką reiškia gerai jaustis? Man ši būsena dažniausiai susijusi su išpildytais ar neišpildytais lūkesčiais. Jei šiuo metu šviečia saulė, esu pavalgiusi, išsimiegojusi, šeima kartu ir panašiai, tai turėčiau jaustis gerai, ar ne? Jei mūsų lūkesčiai – vaikščioti po prekybos centrus, gerti kavą su draugais ir panašiai, tai taip, jaustis blogai galimybė tikrai yra. Bet jaustis blogai mes visada turime progą, nes mūsų lūkesčiai niekada nesibaigia. Verčiau pabandykime apsibrėžti, kas konkrečiai yra gerai šioje situacijoje, kuo galiu džiaugtis, už ką dėkoti, kas šiuo kritiniu metu yra svarbiausia.
– Studijų metu dalinsitės praktiniais patarimais, kaip elgtis neapibrėžtose situacijose individualiame ir organizaciniame lygmenyse. Gal turite rekomendacijų, ko galime imtis savarankiškai jau šiandien, kad rytojų pasitiktume ramesni ir konstruktyvesni?
– Man šiuo metu labiausiai padeda suvokimas, kad tai, kas vyksta aplinkui, yra tik kino filmas. Ir kad aš nesu jo aktorė, kuri kenčia, panikuoja, daro kvailus sprendimus ir yra tampoma už virvučių socialinės medijos rankomis. Aš pati esu šio filmo režisierė. Aš kuriu scenarijų, atsakau sau į klausimus, kas šiuo metu vyksta iš tikrųjų, ką galiu padaryti, o ko ne ir to laikausi. Aš galiu pakreipti filmą taip, kad jis būtų įdomus ir prasmingas arba kad vyktų drama ir siaubas. Tai yra mano pasirinkimas. Taip pat svarbu pagalvoti ir apie kitus „aktorius“. Žmones, kuriems galbūt labiau reikia pagalbos, nei man. Tuomet nukreipiu savo mintis ir veiksmus labiau į tai, kuo aš galiu prisidėti prie šios situacijos stabilizavimo.
