Nadia Anjuman (1980 m. gruodžio 27 d.–2005 m. lapkričio 4 d.) gimė, augo ir gyveno šiaurės vakarų Afganistane, Herato mieste, netoli sienos su Iranu. Iki 1995-ųjų, kai miesto valdžią perėmė talibai, Nadia mokėsi mokykloje ir buvo laikoma gabia mokine. Deja, naujoji Talibano vyriausybė moterų laisves kardinaliai suvaržė. Nadiai, kaip ir daugumai kitų mergaičių, durys į mokslą buvo uždarytos.
Tuo metu Nadia kartu su kitomis žinių siekiančiomis moterimis pradėjo lankyti slaptą grupę, vadintą Auksinių adatų siuvimo mokykla (Golden Needle Sewing School). Kodėl auksinės adatos? Nes siuvimas buvo veikla, kurios Talibano vyriausybė moterims leido mokytis tris kartus per savaitę. Tad pasiėmusios krepšelius su siuvimo reikmenimis, po kuriais būdavo slepiami rašikliai ir užrašinės, jaunos moterys rinkdavosi į susitikimus, kuriuos kuravo Herato universiteto profesorius Muhammadas Ali Rahyabas.
Pats auginęs tris dukras, literatūros teorijos dėstytojas Muhammadas Ali Rahayabas rūpinosi trisdešimčia jaunų merginų, kurios siekė išsilavinimo. Prie durų įkurdinę vaikus, kurie turėdavo pranešti apie gresiantį pavojų – religinę policiją, dėstytojai su grupės narėmis studijuodavo literatūrą: Šekspyrą, Džoisą, Dostojevskį… Jei būtų sugautos, tikėtina, šių moterų būtų laukusi bausmė – įkalinimas, kankinimas ar net kartuvės.
Šešiolikmetė Nadia paprašė, kad profesorius Rahayabas taptų jos asmeniniu mentoriumi ir padėtų mokytis literatūros bei kūrybos. Profesoriaus globojama, ji atrado savo kaip kūrėjos autentišką balsą bei stilių, netrukus išgirstą tūkstančių poezijos mylėtojų. 2001 metais atsiradus galimybei studijuoti, Nadia įstojo į Herato universitetą, kur studijavo persų literatūrą ir kalbas. Po studijų, 2005 metais, ji išleido poezijos knygą „Gul-e-dodi“ („Tamsos gėlė“), kuri tapo populiari Afganistane, Pakistane ir Irane.
Tuo metu Nadia jau buvo ištekėjusi ir tapusi mama. Jos sutuoktinis, taip pat baigęs Herato universtitetą, Faridas Ahmadas Majidas Neia, buvo paskirtas ten esančios bibliotekos vadovu. Manoma, kad Neia bei jo šeima Nadios poeziją laikė gėda jų reputacijai. Nepaisydama to, Nadia toliau kūrė ir turėjo planų 2006 m. išleista antrąją poezijos knygą „Yek sàbad délhoreh“ („Rūpesčių gausa“), kurią turėjo sudaryti eilėraščiai apie moterų padėtį Afganistane.
2005 m. lapkričio 4-osios vakarą, Nadios sutuoktinio teigimu, įvyko konfliktas. Nadia, esą, norėjusi susitikti su seserimi, o sutuoktinis jai to neleidęs ir sumušęs iki galimo sąmonės netekimo. Kai po kelių valandų vyras ją nuvežė į ligoninę, buvo konstatuota mirtis. Mirties aplinkybės iki šiol nėra aiškios, nes Neia uždraudė atlikti autopsiją.
Neia ir jo motina buvo areštuoti dėl galimo Nadios Anjuman nužudymo, tačiau netrukus jie buvo paleisti. Neia teigimu, Nadia pati išgėrė nuodų. Afgainistano teismas šią versiją palaikė ir priėmė sprendimą.
Tūkstančiai Nadios Anjuman poezijos gerbėjų dalyvavo Nadios Anjuman laidotuvėse Herate. Jos pirmoji poezijos knyga „Gul-e-dodi“ Afganistane buvo atspausdinta tris kartus ir parduota daugiau nei trijų tūkstančių egzempliorių. Nadios poezija yra išversta į anglų, italų kalbas.
Iš anglų kalbos vertė Mahnaz Badihian
No desire to open my mouth
What should I sing of...?
I, who am hated by life.
No difference to sing or not to sing.
Why should I talk of sweetness,
When I feel bitterness?
Oh, the oppressor's feast
Knocked my mouth.
I have no companion in life
Who can I be sweet for?
No difference to speak, to laugh,
To die, to be.
Me and my strained solitude.
With sorrow and sadness.
I was borne for nothingness.
My mouth should be sealed.
Oh my heart, you know it is spring
And time to celebrate.
What should I do with a trapped wing,
Which does not let me fly?
I have been silent too long,
But I never forget the melody,
Since every moment I whisper
The songs from my heart,
Reminding myself of
The day I will break this cage,
Fly from this solitude
And sing like a melancholic.
I am not a weak poplar tree
To be shaken by any wind.
I am an Afghan woman,
It only makes sense to moan.
Šį įrašą parengė kuriančių moterų bendruomenė WOMEN ARE POEMS.
„Women are poems“ – tai judėjimas, gimstantis iš širdies. Tai tėkmė, tampanti eilėraščiu. Tai susitikimai, tampantys knyga. Tai knygos, tampančios naujomis pažintimis. Jei kuri ar skaitai poeziją, tapk šios bendruomenės dalimi! Mus rasi „Facebook“ ir „Instagram“
