Kalti hormonai
Intymaus artumo su kitu žmogumi akimirką, į organizmą išskiriamas oksitocinas – vadinamasis meilės hormonas.
„Šis hormonas išsiskiria ir lytinės sueities, ir kitokios formos intymių santykių metu“, – nurodo psichologas ir klinikinis socialinis darbuotojas Salas Raichbachas ir priduria, kad oksitocinas yra siejamas su „pozityviais socialiniais potyriais, taip pat su draugystės ryšiais, pasitikėjimu, ištikimybe“.
Tiesiog natūralu, kad apimančius pozityvius jausmus imame kreipti į žmogų, su kuriuo buvome suartėję, be to, trokštame, kad teigiami pojūčiai nesiliautų, o tik stiprėtų. Štai kodėl po meilės akto pradedama labiau galvoti apie asmenį, su kuriuo mylėjomės, nors jis galėjo būti tik atsitiktinis, vienkartinis partneris. Reikalas tas, kad trokštame ir vėl patirti malonius jausmus.
Prieraišumą pakursto ne tiktai seksas
Matyt, gera žinia ta, kad oksitocino gamybą paskatina ne tiktai lytinė sueitis, bet ir kur kas daugiau veiksmų bei įvykių.
„Oksitocino išsiskyrimą skatina labai įvairi veikla. Tai gali būti akimirka, kai mus pasitinka šuo augintinis, masažo procedūra arba kito žmogaus masažavimas, komandinis sporto žaidimas, gimdymas ar net žiūrėjimas į mėlyną spalvą“, – vardija lavybininkė, seksualinio švietimo specialistė Lauren Brim.
L. Brim akcentuoja, kad tvirtą dviejų žmonių ryšį arba potraukį konkrečiam asmeniui gali paskatinti įvairiomis formomis besireiškiantis artumas, intymumas, „todėl kartais gali atrodyti, kad meilė kokiam nors žmogui užgimė po paties pirmo pokalbio“.
Daug prasmingesnis ir gilesnis intymumas
Svarbu atminti, kad per bet kokiomis sąlygomis įvykstantį lytinį aktą oksitocinas automatiškai neišsiskiria ir prieraišumo jausmas nesukyla. L. Brim atkreipia dėmesį, kad, tarkim, seksualinės prievartos aukos jokiu būdu nepajunta šiltų jausmų smurtautojui, lygiai kaip reguliariai įvykstantis lytinis aktas neįpliekia meilės tarp nelaimingoje santuokoje gyvenančių vyro ir žmonos.
Nors seksas ir gali sustiprinti du žmones siejantį ryšį, prieraišumą skatinančią jėgą lemia tai, ar per patirtą išgyvenimą žmonės pasijuto artimi, konkrečiau, ar tai, kas įvyko, buvo meilės išraiška, ar tik formalus lytinis aktas, nes pastarasis nebūtinai užkuria cheminius procesus partnerių viduje. Štai kodėl santykiams užsimegzti arba bičiulystei sustiprinti pasitarnauja ne vien seksas: panašų poveikį turi netgi žiūrėjimas vienas kitam į akis, pašnekesiai, dalijimasis asmenine patirtimi.
„Kadangi esame socialios būtybės, turime polinkį megzti santykius per įvairiausią veiklą, bet seksas dažnai sukelia pojūtį, kad turime susisaistyti su seksualiniu partneriu, kadangi visuomenė padiktavo būtent tokį socialinį-seksualinį scenarijų“, – nurodo L. Brim.
Anot lavybininkės, žmonės į seksą reaguoja taip, kaip yra nuteikti, užprogramuoti, todėl tie, kuriems įkalta į galvas, kad vyrams visada reikia sekso, o moterys pačiam procesui nesuteikia tiek daug reikšmės, būtent taip ir vertins realybę. Šitai iš dalies paaiškina, kodėl kai kurios moterys po lytinės sueities mano pajutusios gilesnius jausmus asmeniui, su kuriuo santykiavo, ir nėra linkusios tų jausmų sieti su sekso teikiamu malonumu.
Taigi, kai kitą sykį spręsite galvosūkį, ar tai, ką po sekso jaučiate seksualiniam partneriui, yra meilė, pamėginkite savęs paklausti, ar jums patiko vien glamonių, bučinių ir lytinio akto sukelti potyriai, ar daug gilesnis intymumas ir bendrystė, iš kurių rutuliojasi tikresni jausmai.
Deja, nėra jokios konkrečios formulės, kurią pritaikius pavyks įminti užgimusių jausmų užmintą mįslę – suprasti, ar tai, ką jaučiate, – jau meilė. Vis dėlto žinant, kad dėl kai ko kalti hormonai, gal bus kiek paprasčiau suprasti, kodėl po sekso sukyla prieraišumas.
