Kad moters gyvenimas kainuoja daugiau, patiria dar tėvai, kol mergaitė yra maža. 2016 m. interneto portalas MoneySuperMarket.com atliko skaičiavimus, kurie parodė, kad užauginti mergaitę tėvams kainuoja apie 35 tūkst. eurų daugiau nei berniuką. Tyrimo metu buvo atsižvelgta į tai, kad daugiau tenka mokėti tiek už mergaitiškus drabužius, tiek higienos priemones bei kitus mergaitėms reikalingus daiktus.
Kaina skirtis gali dėl objektyvių kriterijų
Moterims kartais tenka „užsimokėti“ už savo lytį ir jau suaugus. Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Kaip savo ataskaitoje pastebi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2018 m. šalyje išryškėjo nauja tendencija – didžioji dauguma institucijos atliktų tyrimų buvo dėl galimo moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimo vartotojų teisių apsaugos srityje.
Būtent tuomet ir buvo pradėta nauja socialinė kampanija – „Kaina neturi lyties“. Akcijos metu bandyta atkreipti paslaugų teikėjų dėmesį į jų siūlomą kainodarą. Verslininkai buvo raginami neapmokestinti moterų ir vyrų skirtingomis kainomis už tą pačią paslaugą, pavyzdžiui, kirpimą.
Kartu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba analizavo kirpimo ir grožio paslaugų kainas Lietuvoje ir nustatė, kad daugelyje kirpyklų paslaugos moterims buvo 23-43 proc. didesnės nei vyrams. Tuo metu manikiūro kainos vyrams kaip tik daugelyje vietų buvo didesnės nei moterims atliekamo manikiūro.
Kol vyko socialinė kampanija, dalis kirpyklų ir grožio salonų sutiko pakeisti teikiamų paslaugų kainos, kad jos „neskriaustų“ nei vienos lyties atstovų, tačiau buvo ir tokių, kurie atsisakė kainas vyrams ir moterims suvienodinti. Dėl šių grožio salonų Lygių teisių kontrolieriaus tarnyba pradėjo tyrimus, kurių išvadose akcentuota, kad nurodydami paslaugos kainas verslininkai turi atsižvelgti į paslaugos kainų skirtumus lemiančius objektyvius kriterijus, pavyzdžiui, paslaugos trukmė, naudojamos priemonės, o ne tai, ar paslauga yra atliekama moteriai ar vyrui. Tačiau būtent kainininkuose vis dar įsišakniję paslaugų aprašymai kaip moteriškas ar vyriškas kirpimas.
Skirtingų kainų priežastis – įsišakniję stereotipai
Nevyriausybinės, pelno nesiekiančios organizacijos „Žmogaus teisių balsas“ žmogaus teisių ekspertė Giedrė Šėmytė, paklausta, kodėl visuomenėje susiformavo praktika, kai tam tikroms paslaugoms kainos moterims yra didesnės nei vyrams, teigė, kad atsakymo reikėtų ieškoti analizuojant visuomenėje susiformavusius stereotipus.
„Grožio paslaugų sfera yra viena iš tų, kuriose moterys už tas pačias paslaugas neretai turi mokėti daugiau. Dar vaikystėje dažnai mergaitės yra giriamos tik dėl jų išvaizdos, o ne dėl pasiekimų ar kitų savybių ar darbų. O išsireiškimai „dailioji lytis“, „žavioji pašnekovė“ ir panašiai yra labai giliai įsišakniję visuomenėje“, – pastebi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Pasak jos, dėl tokių stereotipų merginos ir moterys savivertę ima sieti išimtinai su išvaizda: jos įsivaizduoja, kad „moteris turi būti graži“, o to pasiekti grožio paslaugoms turėtų skirti kuo daugiau laiko, dėmesio, o kartu ir pinigų.
„Pastebėtina, kad šiuo stereotipu pagrįstas kainų nustatymas pažeidžia lygybės principus ir normas. Verta atkreipti dėmesį, jog paslaugos kaina gali skirtis atsižvelgiant į paslaugai suteikti skirtą laiką, naudotas medžiagas, sudėtingumą, tačiau ne paslaugos gavėjo lytį“, – tęsė G. Šėmytė.
Žmogaus teisių ekspertė svarsto, kad situacijai pasikeisti yra būtinas pokytis visuomenėje: reikia atsikratyti lyčių stereotipų, o kartu ir mąstymo, kad moteris privalo būti graži, skirti daug laiko grožio paslaugoms.
„Pažiūrėkime iš kitos pusės. Toks stereotipas suformuoja nuostatą, kad skirti dėmesio bei laiko išvaizdai ir grožio paslaugoms yra nevyriška. Toks stereotipas įrėmina ir varžo visas lytis“, – tęsia pašnekovė.
Skirtingos kainos – ne vienintelė problema
Kartu nereikėtų pamiršti ir visuomenės švietimo ir informavimo apie tai, kuo remiantis turėtų būti nustatomos tam tikros kainos.
„Kalbant apie grožio paslaugų teikėjus, šie dažnai pažeidimus atlieka dėl nežinojimo ir kainas nustatydami remiasi principu, kad taip buvo visada, – kaip būtų galima pasiekti pokyčio, vardija G. Šėmytė. – Trečia, patys turėtume būti dėmesingesni ir pilietiški, o pastebėję galimą pažeidimą, pavyzdžiui, dėl nesąžiningai nustatytos kainos, informuoti Lygių galimybių kontrolieriaus tarybą“.
Specialistė primena, kad nevienodos paslaugų kainos vyrams ir moterims – ne vienintelė sritis, kur moterys gali jaustis diskriminuojamos. Nereikėtų pamiršti, kad moterys yra ir prastesnėje finansinėje situacijoje. O tai liudija ne vienas rodiklis.
„Moterys vadovės vis dar yra retesnės nei vyrai. Dažna praktika, kad už tą patį darbą moterys uždirba mažiau nei vyrai. Moterų politikoje yra vis dar mažiau nei vyrų: Seimo narių moterų vos ketvirtadalis, o iš 60 savivaldybių merų tik 5 merės. Dėl šių priežasčių klausimams apie lyčių lygybę ir moterų teises ne visuomet iki galo atstovaujama“, – komentuoja specialistė.
G. Šėmytė tiki, kad vykdant nuoseklią lyčių lygybės politiką, atsikratant stereotipų ir rūpinantis žmogaus teisėmis paremtu lytiniu švietimu būtų galima pasiekti geresnių rezultatų lyčių lygybių klausimu.
Beje 2019 m. skelbiant Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) tyrimą buvo pastebėta, kad Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri nuo 2005 m. nepadarė jokio progreso moterų ir vyrų lygybės srityje. Lietuvai atiteko 23 vieta indekse tarp visų ES valstybių, kai dar prieš porą metų Lietuva buvo 19-oje vietoje.
