Atsiųstame pranešime – interviu su Daiva.
– Esi viena tų, kurie įgyvendino amerikietiškąją svajonę. Kokia buvo pradžia?
– 2001-aisiais atsirado proga atvažiuoti į Jungtines Valstijas. Pagalvojau, kodėl gi ne. Atvažiuosiu, padirbėsiu, užsidirbsiu, grįšiu. Atskridau į Niujorką. Išlipau iš lėktuvo, palikau krepšius pas moterį, kurios adresą turėjau, ir tą pačią dieną išėjau ieškotis darbo. Vakare jau ploviau indus kavinėje. Taip prasidėjo mano „karjera” svajonių šalyje. Kiekvieną dieną po 12-16 valandų išstovėdavau prie indų plovyklos. Indaplovių neturėjom; viską rankomis. Po kelių mėnesių tokio darbo, galvoju, na, ne, kiek galima taip gyventi. Skambinu tėčiui į Lietuvą, verkiu. Sakau, sunku, nebegaliu. O jis: sunku – grįžk, visada esi laukiama. Bet ar gali grįžti, nosį nuleidusi, nieko nepasiekusi? Variau toliau. Po metų mane „pakėlė” į padavėjas, dar po kurio laiko gavau „concierge” pareigas – pasveikinti svečius, sužiūrėti salę, koordinuoti visą padavėjų darbą.
– Na, o toliau?
– Keičiau darbus, restoranus. Pasitaikius progai, pereidavau į perspektyvesnį, geriau apmokamą. Visur gerai sekėsi. Ir darbdaviams, ir klientams – visiems įtikau (juokiasi), visi mano darbu buvo patenkinti. Kartą restorane, jau Filadelfijoje, savininkas, kuris daug keliavo, pasikvietė mane į savo biurą, sako: išvažiuoju savaitei, palieku visus reikalus tau. Štai popieriai, visa buhalterija, vadyba, žinau, tu susitvarkysi. Nieko neaiškino, įmetė mane kaip į vandenį nemokančią plaukti. Iš pradžių buvo šokas, bet ėmiau žiūrėt, studijuot tuos popierius, ir, žingsnis po žingsnio, susitvarkiau. Kitas atvejis – susirgo vienas iš mūsų virėjų. Savaitgalis, trūksta rankų prie plytos, o klientai tuoj pradės plaukti. Kas keps, kas virs? Daiva, tu. Parodė: štai, pradedi ir ant plytos, ir grilyje, ir ant pjaustymo lentos – viską kartu. Kepi, verdi maistą iškart penkiolikai-dvidešimčiai žmonių, kiekvienam skirtingą patiekalą tuo pačiu metu. Na, ir kepiau, viriau, šešiomis keptuvėmis žongliravau, ir grilį prižiūrėjau, ir sumuštinius tepiau – taip, taip, viską vienu metu. O nauji užsakymai vis plaukia. Tik spėk suktis. Išmokau. Per mėnesį-du įvaldžiau didžiulę komercinę virtuvę.
Po kelerių metų jau vadovavau visam restoranui. Buvau atsakinga ir už virtuvę, ir už salę, ir už maisto užsakymą, ir už įplaukas/išplaukas, ir už šiukšlių išvežimą – už viską nuo “a” iki “z”.
Dirbau daug. Nuo 6 ryto iki 3 po pietų – viena pamaina. Nusnūstu mašinoje, tada – kita pamaina nuo 5 po pietų iki 2 valandos nakties. Kai užsidaro baras, apibėgu, aptvarkau restoraną, ir – namo. Ir taip šešias dienas per savaite. Pirmadienis – išeiginė, per kurią klientams sutvarkydavau keturis namus. Pavargdavau? Taip, būdavo, pasitaikydavo (juokiasi).
– Kaip kilo mintis atsidaryti savo restoraną?
– Savaime. Vadovavau restoranui, bet dirbau kitiems. Ėme kirbėti mintis, kodėl to nedaryti sau, kodėl neatsidaryti savo restorano? Patirties jau buvo su kaupu. Turėjau nuolatinių klientų, kurie „sekdavo” mane ir tapdavo nuolatiniais mano naujoje darbo vietoje. Turėjau dalį darbuotojų, savo pavaldinių, kurie, kai keisdavau darbovietę, pereidavo su manimi. Nors neturėjau nei patalpų, nei pinigų pradėti savo verslą, žinojau, jog turėsiu savo restoraną. Pamenu, buvo vasara, svečiavausi Lietuvoje. Gurkšnojau kavą su drauge Vilniaus kavinėje. Ir sakau jai: keista, neturiu nei patalpų, nei pinigų, bet žinau, kad dar šiemet turėsiu savo restoraną. O ji: aš turiu pinigų, imk, nes šiaip ar taip jie banke be naudos guli. Atiduosi, kai turėsi. Grįžtu į JAV, o čia pažįstami žmonės skambina: Daiva, yra patalpos, nuomokis jas. Geriau jau tau, visoj apylinkėj žinomai ir turinčiai reputaciją, išnuomoti, negu kažkam nežinomam iš pašalies. Ir taip gruodžio mėnesį mano restoranas pirmąkart atvėrė duris.
– Ar buvo sunku pradėti verslą?
– Ne, sunku nebuvo. Pasitikėjau savimi. Žinojau, kad man pavyks. Ačiū šalia buvusiems žmonėms. Tai jie mane pastūmė pradėti naujas veiklas, daryti, ko nesu dariusi, išmokti, ko nebuvau mokėjusi. Pasitikėjo ir tikėjo manimi. Kai dar dirbau kitiems, restorano savininkas ar jo vedėjas, išeidami ar išvažiuodami, palikdavo mane atsakinga už viską. Tiekėjams, inspektoriams palikdavo mano telefono numerį, pasakę: turi klausimų, skambink jai – ji žinos. Ir aš turėjau, privalėjau žinoti. Pradėjus savo verslą, buvo fiziškai sunku, nes dirbom tik dviese, ir man teko būti ir virėja, ir padavėja, ir vadybininke – viskuo vienam asmeny. Bet savo darbą aš žinojau. Dirbom daug – per savaite iki 90 darbo valandų. Dabar yra lengva, nes turiu susirinkusi patikimą komandą. Dabar turim daug rankų ir darbais dalinamės visi.
– Jokiu sunkumų, iš tiesų?
– Gal kartais nelengva su žmonėmis. Visada buvo ir yra norinčiu įsidarbinti, bet ne visi turi darbui reikiamus įgūdžius, ne visi nori dirbti. Štai, ateina į darbą 18-metis. Rytas, pirmoji jo darbo diena, o jis jau skundžiasi, kad yra pavargęs. Dieve brangus, tau tik 18-iolika, kas bus kai būsi 30-ies, 40-ies ar 50-ies? Darbe reikia dirbti, dirbti reikia norėti, darbui nusiteikti. Na, ir būti patikimu, atsakingu yra svarbu. Prireikė ne vienerių metų, kol subūriau sau tinkamą komandą.
– Kokie žmonės tavo komandoje? Kiek jų? Kaip apibūdintumėt jūsų bendrą darbą?
– Šiuo metu restorane dirbam devyniese. Iki COVID-o, kai darbo apimtys buvo kur kas didesnes, įdarbindavau ir 20 žmonių. Su manim dirba amerikiečiai, kanadiečiai, meksikiečiai. Turiu labai šaunų vaikiną, savo išsiaugintą vadybininką, iš Gvatemalos. Žmones jauni, vidutinio amžiaus ir pagyvenę. Visi darbštus, visi patikimi.
– Kaip dirbate?
– Dalinamės darbais visi. Kiekvienas žino, ką ir kada daryt. Pats nusprendžia. Man nereikia eiti aplinkui ir nurodinėti. Štai vieną rytą ateinu į darbą: mano darbuotojai – visi ant kelių, visi šveičia grindis, šepetukais tarpus tarp plytelių brūžuoja. Aš ką, negi žiūrėsiu į juos? Iškart – į sandėliuką, kur laikau darbinius rūbus. Įšoku į džinsus ir, kaip visi, – ant kelių. Šepetuką – į rankas ir, kaip visi, tarpus tarp plytelių šveičiu.
Vakaras, pietų metas, žmonių daug. Klientas prieina, sako, tualetas užsikimšęs. Negi ieškosiu tarp darbuotojų, kas man tualetą atkimš? Visi mano žmonės užsiėmę, visi dirba. Susirandu gumines pirštines, skirtas tam reikalui, ir einu tualeto atkimšt. Viską praėjusi, viską moku, viską galiu pati padaryt.
Aš žmones vertinu – be galo vertinu, gerbiu. Man žmogus labai daug reiškia. Niekada neįžeisiu. Visada padėsiu, ypač jei matau, kad dirba iš širdies. Kiekvienam pasitaiko į bėdą papulti. Jei mano žmogui bėdos, aš iškart matau. Padėsiu, kuo galėsiu. Jei Dievas man davė užsidirbti, pasidalinsiu su kitu. Darbuotojoms, kurios turi vaikų, dažnai tenka išeiti iš darbo anksčiau, bet joms užmoku už visą pamainą.
Kas sunku, tai atleisti iš darbo žmogų. Pasitaiko. Jei turiu duoti darbuotojui pastabą, pasikviečiu į šalį, pasakau asmeniškai, gražiai, prie keturių akių. Niekada nepakelsiu balso, nepriekaištausiu. Viena pastaba, kita, o trečią kartą jau bus ne pastaba, o atleidimas. Visi tai žino. Jokių nesusipratimų. Ir visi gerbia mane!
– Iš kur pas tave tas darbštumas, atsakomybė, mokėjimas dirbti su žmonėmis?
– Gal iš šeimos? Augau Vilniuje. Abu tėvai dirbo. Per dienas jų nebūdavo namuose. Nuo šešerių metų amžiaus auginau trejais metais jaunesnį brolį. Brolį – į darželį, pati – į mokyklą. Iš mokyklos – brolio į darželį, ir abu namo. Namie sumuštinius sutepu, brolį pamaitinu, pati pavalgau. Visa atsakomybė gulė ant mano pečių. Bet sunku nebuvo. Įpratau taip. Brolis labiau manęs, ne tėvų, klausydavo, nes tai aš jį auginau.
Beje, augdama jokio pomėgio virtuvei neturėjau. Ką rasdavau šaldytuve, tas buvo gerai. Na, gal pyragą kokį karts nuo karto iškepdavau. Ir tapti verslininke nebuvo nė minties. Lietuvoje studijavau istoriją. Tą patį galvojau studijuoti ir JAV. Bet nuo istorijos mane atkalbėjo – kam istorija šiais laikais? Ėmiausi verslo.
– Ar galima sakyti, kad tave restorano savininkę, aplankė finansinė sėkmė?
– Nežinau (šypsosi). Turtų dar nesusikroviau, santaupų neturiu. Restorane vis dar ką nors tobulinu ar vis kas nors „didelio” sugenda, pavyzdžiui, neseniai, oro kondicionavimo sistema. Nenumatytos išlaidos vis ištuština mano sąskaitą. Bet džiaugiuosi savo nauju namu užmiestyje miške ant didelio žalio kalno. Važinėju sports utility vehicle, pramogai turiu savo mažą raudoną sportinę BMW. Lietuvoje, kai dar buvom studentės, akimis nulydėdavome kiekvieną tokią, retą, mašiną. Sakydavome, matai, koks „krūtas” verslininkas važiuoja (juokiasi). Niekada nemaniau, kad pati kažkada važinėsiu tokia.
– Daiva, pasiklausius tavęs, tai niekas tau nesunku. Į visus mano klausimus atsakai su šypsena. Sakyk, kas, kokios atsakomybės, gula ant tavo moteriškų pečių? Ką apie pavojus? Juk, būna, žmonės ginklus nešiojasi.
– Atsakomybių netrūksta (juokiasi). Ant mano pečių – visas restorano darbas. Maisto užsakymas, pristatymas, gaminimas, patiekimas. Priimti, atleisti darbuotojus: virėjus, padavėjus, vadybininkus. Sustyguoti jų visų darbą. Esu atsakinga už kiekvieno iš jų veiksmą ir kiekvieno jų kiekvieną restorane ir jo prieigose pasakytą žodį. Prisiimu atsakomybę už klientų sveikatą: maistas turi būti geras, nesusargdinti žmonių. Atsakinga už klientų pasitenkinimą – kiekvienas turi išeiti ne tik skaniai ir sveikai pavalgęs, gerai aptarnautas, bet, būtinai, ir laimingas. Nepriklausomai nuo to, kaip einasi verslas (kartais lėčiau) be pertrūkio mokėti atlyginimus šešiems-dvidešimčiai žmonių. Mokėti nuomą, paskolas, draudimus. Atseikėti mokesčius miestui, valstijai, valstybei. Samdau buhalterį ir advokatą, vejos priežiūros kompaniją, šiukšlių išvežimo kontraktorius. Švara, tvarka, inspekcijos, licenzijos, sanitarija – viskas ant manęs. Su savo žmonėmis dirbam kartu, bet visa atsakomybė – mano. Remontai, gedimų šalinimas, virtuvės įrenginių priežiūra, atnaujinimas. Buvo, turėjom salėje ir ginklu besimosuojantį. Susitvarkėm. Viskas gerai (šypsosi)!
– Kokie tavo planai ateičiai?
– Vasarai keletai savaičių žadu parvažiuoti į Lietuvą. Žinau, kad ramia širdimi ir su šimtaprocentiniu pasitikėjimu galiu palikti restoraną savo bendradarbiams. Jų pastangomis restoranas veiks be manęs.
Na, o grižus ar kelių metų bėgyje turiu minčių atidaryti barą Filadelfijos senamiestyje. Nedidelį, jaukų, žmonėms po darbų užeit ir pasėdėt. Jau žinau, kaip viskas atrodys, interjeras, baldai. Savo vaizduotėje viską iki detalių matau.
– Ar galima būtų paklausti apie asmeninį gyvenimą?
– Esu netekėjusi, vaikų neturiu. Mano kūdikis – mano restoranas. Jam ir tik jam atidaviau ne vienerius savo gyvenimo metus. Myliu savo darbą. Tik dabar, kai restorano darbas sustyguotas ir sklandžiai rieda savo vėžėmis, atsirado laiko sau ir gyvenimui už restorano ribų. Mirus tėčiui, pas save pasikviečiau gyventi mamą. Atsivežiau ir savo katę iš Lietuvos. Gyvenam visos trys. Turiu amerikietį draugą su penkerių metų amžiaus dukrele. Mama, mano draugas, jo dukrelė ir mūsų katė – tai mano šeima. Aplanko ir su remonto darbais labai padeda brolis, iš Anglijos. Su juo esam labai ir labai artimi.
– Kaip aplinkiniai sutiko tavo sėkmę?
– Šeima, aišku, džiaugiasi. Džiaugiasi ir sveikina ir dauguma draugų. Kai kuriuos draugus, deja, praradau. Na, o kaimynės amerikietės... Parke, į kurį kartais nueinu pasivaikščioti, vietinės, labai “neprastos”moterys, į mane iš pradžių žiūrėjo kreivai, nes aš, matai, užsienietė, ir dar su raudona sportine mašina. Galvojo (jos man pačios vėliau pasakė), kad esu ištekėjusi, vyro išlaikoma, todėl jų rajone gyvenu. Kai pakalbėjom, ir jos išsiaiškino, kad aš ir išsilavinusi, ir jokio vyro, kuris mane išlaikytų, neturiu… kad esu įkūrusi ir valdau restoraną... kad tai aš pati savo gerbūvį susikūriau. Kaip jos nustebo! Iškart pakeitė požiūrį į mane. Ėmė gerbti (juokiasi).
– Koks būtų jūsų gyvenimas ir pasiekimai, jei būtum likusi Lietuvoje?
– Prieš išvykdama, Lietuvoje, Policijos akademijoje, dėsčiau istoriją, dirbau universitete. Sunku pasakyti, ko būčiau ir ko nebūčiau pasiekusi, jei būčiau likusi Lietuvoje. Esu čia ir dabar, ir ano, buvusio, gyvenimo nepasiilgstu. Čia, Amerikoje, dirbau daug, ir man pavyko. Mane lydėjo sėkmė. Šiandien džiaugiuosi savo darbo vaisiais. Ir gyvenimu, ir savimi esu patenkinta. Geras jausmas. Linkiu tokio visiems.
