SS kontroliuojamose koncentracijos stovyklose neva medicininiais tikslais vykdyti kankinimai buvo ypač slaptos operacijos. Informacija apie tai, kad jų objektais tapdavo žmonės, jokiu būdu neturėjo išeiti už sužvėrėjusių gydytojų laboratorijų sienų.
Vis dėlto pasibaisėtinos eksperimentų detalės iškilo viešumon. Apie stovyklose tvyrantį siaubą pasaulis sužinojo iš užšifruotų laiškų, kuriuos tą siaubą patyrusios moterys išsiuntė savo artimiesiems. Laiškai buvo parašyti nematomu rašalu. Jį moterys pasigamino iš savo šlapimo.
Praėjus daugiau nei 70 metų, tų moterų istorija buvo perpasakota daugybėje interviu, įkomponuotų į būsimą Davido Gilio knygą „The Art of Hiding“ (Menas slėpti).
Viena iš Antrojo pasaulinio karo didvyrės titulo vertų moterų – lenkė, vardu Krystyna Czyz. Į jos gimtąjį Liubliną vokiečių kariai įžygiavo 1939-ųjų rugsėjį, kai jai tebuvo 15 metų.
1941-aisiais, po siaubingų gestapo kvotų, mergina buvo nugabenta į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą šiaurės Vokietijoje.
Praėjus metams, asmeninio SS viršininko Heinricho Himmlerio gydytojo Karlo Gebhardto vadovaujami nacių medikai pradėjo temptis stovyklos kalinius į savo laboratorijas, kad galėtų atlikti sveiku protu nesuvokiamus eksperimentus.
Tarp 74 eksperimentams pasmerktų žmonių, pravardžiuojamų triušiais, buvo ir Krystyna bei dar trys moterys – Wanda Wijtasik, Janina Iwaska ir jos sesuo Krystyna Iwaska.
Visoms keturioms moterims teko patirti nepakeliamus skausmus. Stovyklos daktarai pjaustė jas nešvariomis šukėmis, taip mėgindami dirbtinai sukelti infekciją.
Kad ir kokia baisi buvo jų kančia, moterys rado būdą, kaip perduoti žinią apie klaikius eksperimentus.
Per mėnesį joms buvo leidžiama išsiųsti artimiesiems tik vieną laišką, o jo turinys buvo kruopščiai cenzūruojamas: iš koncentracijos stovyklos turėjo išeiti tik pranešimai apie tai, kaip gera ten gyventi.
Visgi moterys sumanė genialų planą, kaip įtraukti į laiškus slaptus pranešimus, kurių nesugebėtų pastebėti stovyklos apsauga.
Jos suprato, kad gali rašyti šlapime pamirkytu pagaliuku. Žodžiai netrukus išnyktų, nes džiūdamas šlapimas netenka spalvos.
Pakaitintas šlapimas vėl įgyja spalvą, todėl pavyksta perskaityti juo parašytus žodžius. 1943–1944 metais moterys, nepabūgusios gyvybei kylančios grėsmės, sugebėjo išsiųsti 27 taip parašytus laiškus. Jos darė tai su viltimi, kad pasaulis sužinos, kaip žvėriškai elgiamasi su koncentracijos stovykloje uždarytais žmonėmis.
Sumanus planas galėjo išdegti tik tuo atveju, jei artimieji susivoktų, kokią kraupią tiesą slepia aiškiai parašytos beprasmės frazės.
Viename iš broliui adresuotų laiškų Krystyna įsigudrino įterpti užuominą, kurią, kaip ji tikėjo, brolis supras.
Taigi, ji paminėjo konkrečią vaikystėje skaitytą knygą, kurioje pasakojama apie berniuką, rašiusį slaptus pranešimus.
Iš pradžių brolį nustebino knygos paminėjimas, tačiau neilgai trukus jis suvokė, kad sesuo, kaip tas berniukas, veikiausiai siunčia užšifruotus pranešimus.
Išsiaiškinęs tikrąją laiškų paskirtį, brolis ėmė ieškoti dar daugiau užuominų. Netrukus jis perskaitė iš pirmųjų eilučių raidžių susidedantį žodį, išvertus reiškiantį „laiškas užšifruotas“.
Pakaitinus popierių, paraštėse išryškėjo nerimą keliantys žodžiai: „Nutarėme pasakyti visą tiesą“. Toliau buvo išsamiai aprašyti kraupūs eksperimentai.
1943-iųjų gegužę panašų laišką gavo ir Janinos tėvas. Jį iššifravęs, vyras ėmė mąstyti, kaip padėti moterims pabėgti.
Kaip teigia Lundo universiteto istorikai, laiške buvo parašyta: „Jau pabėgo penkios lenkų tautybės politinės kalinės. Ruošiamės bėgti ir mes.“
„Atsiųsk siuntinį: kompasą, tikslų Vokietijos žemėlapį, porą suklastotų dokumentų su neperdėm aiškiomis nuotraukomis. Privalai padaryti tai ypač sumaniai, apdairiai, taip, kad niekas nesuuostų <...> džemo stiklainio dugne, dantų pastos tūtelėje.“
1944-ųjų gegužę, praėjus daugiau nei metams po pirmo užšifruoto laiško išsiuntimo, pasauliui tapo žinomas moterų laiškų turinys.
Anglų radijas paviešino: „Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje vokiečiai ir toliau vykdo nusikaltimus.“
„Šioje stovykloje kalinamos moterys tampa vivisekcijos [gyvo bandomojo gyvūno operavimas] eksperimentų aukomis; jos „operuojamos“ kaip triušiai“, – buvo skelbta pranešime.
Sadistiškų „medicininių“ testų neišvengusios moterys visgi sulaukė karo pabaigos.
Vėliau Krystyna įsiliejo į akademinę bendruomenę, Wanda tapo psichiatre, Janina – žurnaliste, o jaunėlė jos sesuo Krystyna – gydytoja.
1948 m. Karlas Gebhardtas buvo pakartas. Mirties nuosprendžio pagrindas – Niurnbergo teismo pripažinti karo nusikaltimai.
