– Papasakokite, kaip atsidūrėte Australijoje?
– Ieškojome geresnio gyvenimo. Norėjome kur nors išvažiuoti. Kodėl rinkomės tokią šalį? Norėjome būti išskirtiniai, nenorėjome į Angliją, kur tuo metu važiavo visi. Esame tokie prie meno ir norėjome išsiskirti, bet net nenumanėme, kad tas išskirtinumas mums tiek kainuos.
– Ką turite omeny?
– Norint išvykti į Australiją, reikia vizos. Visi pradeda nuo studento vizos. Kol studijuoji, gali važiuoti ir gyventi, bet reikia įsivertinti, kad studijos kainuoja nepigiai. Mums jos atsiėjo tiek, kiek kainuotų kokią įmonę atsidaryti. Skolinomės pinigų. Savo santaupų tam neturėjome. Taigi viską sutvarkęs, vyras išvažiavo pirmas, kaip sakėme, užmesti meškeres. Mums buvo pasakyta, kad užtruks kelis mėnesius, kol susiras darbą. Tada galės nutraukti studijas, susirasti darbą, gaus kontraktą, pasikeis studento vizą į darbo vizą, atvažiuosime mes, vaikai eis nemokamai į mokyklą ir pradėsime savo gyvenimą. Deja, taip neįvyko. Vyrui nepavyko susirasti darbo, kad gautų darbo vizą, nes darbdavys turi įtikinti valstybę, kodėl ima užsienietį, o ne australą. Viskas užsitęsė. Grįžti į Lietuvą negalėjo, nes kelionė kainuoja nemažus pinigus. Be to, vis tikėjomės, kad netrukus kažkas pasikeis ir jis ras darbą. Bet ėjo metai, vieneri, dveji, darbo vizos niekas nedavė, teko prasitęsti studento vizą. Su ja negali dirbti pilnu etatu, kad uždirbtum pakankamai, kad galėtum išlaikyti šeimą. Su vyru susitikinėjome tik per zoom’ą, bendravome internetu. Galiausiai jis gavo darbo vizą, bet prasidėjo covid’as. Sienos užsidarė. Mes nesimatėme penkerius metus. Kai sienas atidarė, su vaikais išvykau pas vyrą. Dabar jau metai, kaip aš Australijoje.
– Kaip jums pasirodė ši šalis?
– Labai graži, labai geras oras. Karšta, bet ne sausa. Gyvename tokioje pusėje, kur daugiau jaučiasi drėgmė. Žmonės tiek išvaizda, tiek savo būdu labai panašūs į lietuvius. Dariau akciją – „Bėgame 5 km už Lietuvą“ ir kviečiau žmones per FB prisijungti. Stovėjau sutartame taške ir laukiau, kada ateis lietuviai. Eina link manęs ir atrodo, kad lietuvis, bet paskui išgirstu, kad ne. Tai iš išvaizdos žmonės labai lietuviškai atrodo. Temperamentas mūsų panašus. Gal tik vietiniai labiau atsipalaidavę. Mamos labai ramios. Nekelia balso. Jei vaikas verkia, nenori eiti į mokyklą, jos kantriai sėdi ant laiptukų ir laukia, kol nusiramins. Mūsų gi jau seniai būtų nutempusios tą vaiką. Bet yra ir kita medalio pusė. Kai ką nors susitinki, visada pasiteiraus, kaip sekasi, padėkos, pasiūlys pagalbą. Visi labai išauklėti ir mandagūs. Ačiū, prašom. Bet toks įspūdis, kad tik iki tam tikro lygio. Bendravime nėra gylio, sunkiai leidžiasi į artimesnę draugystę.
– Ar jums pavyko susirasti draugų?
– Mano vyrui pavyko. Man kol kas dar sunkiau. Atvažiavusi pradėjau dirbti pas lietuvę: sumuštinių kompanijoje lanksčiau dėžutes. Ten susiradau draugų, bet tik darbo reikalais. Aš daug bendrauju su lietuviais, su čia esančiomis tautiečių bendruomenėmis.
– Ar dar dirbate?
– Dabar ne, nes tik neseniai baigėsi vaikų vasaros atostogos. Buvau su jais namie, nes vaikų priežiūra čia yra labai brangi. Pavyzdžiui, viena diena darželyje kainuoja 100 dolerių (65 eurai). Kas antra moteris neveda vaikų į darželį. Apskritai čia moterys motinystę pradeda vėlai – nuo 40 metų, kai padaro savo karjerą. Visos mamos subrendusios, nėra jokių vaiko priežiūros išmokų, turi būti pasitaupęs. Apskritai turėti vaikų Australijoje yra prabanga.
– Kuo jūs dirbote Lietuvoje?
– Buvau mokytoja. Tikėjausi, kad atvažiuosiu ir susirasiu darbą mokykloje, kad mane iškart priims. Žiūrėdavau tas laidas apie emigrantus, kaip jie dirba juodus darbus, ir galvodavau, kad man tai jau taip nebus, jie nedrąsūs ir pan., o aš ieškosiu to, kas man patinka. Bet taip nebūna. Reikia pradėti viską iš naujo.
– O vyras kuo užsiima?
– Kažkada Lietuvoje jis baigė virėjo profesijos mokslus. Australijoje labai išpopuliarinta restoranų kultūra. Žmonės retai gamina namuose, dažniau eina valgyti į restoranus, todėl virtuvės darbuotojų labai reikia. Vyras gavo darbą viename restorane. Dabar jis yra šefo padėjėjas.
– Sakykite, kaip po penkerių metų nesimatymo nesugriuvo jūsų santykiai?
– Nesugriuvo. Nors Lietuvoje reikėjo atlaikyti labai didelį spaudimą. Vyras išvažiavo, aš likau viena su dviem mažais vaikais. Vienam buvo vieneri, kitam – penkeri. Kaimynai net valgyt man nešė, galvojo, kad vyras mane paliko. Be abejo, skaudu buvo, bet kalbėdavomės kiekvieną dieną. Kai susitikome galų gale gyvai, man tik pasirodė jis šiek tiek aukštesnis, bet šiaip dvasiškai niekas nepasikeitė. Atstumas nepadarė įtakos mūsų santykiams. Gal dėl to, kad prieš tai kartu buvome jau dešimt metų. Vaikams buvo sunkiau. Vyresniajam nieko, bet tas, kuriam buvo vieneri, iš naujo kuria santykį su tėčiu.
– Nesigailite to sprendimo?
– Dar nesigailiu. Čia paprasčiau gyventi. Nesakau, kad Lietuvoje blogai, bet sunkiau. Mes tokie sužaloti, gilūs, labai subtilūs, meniški. Australijai tik 200 metų, čia nėra tos istorijos. O grįžti galime bet kada. Be to, vaikai priprato. Oras geras. Tik man morališkai sunku, kad negaliu dirbti savo darbo.
– O kaip gamta? Ar nejuntate pavojaus dėl vorų, driežų ar kitų egzotinių gyvūnų?
– Mieste ne, bet kai įvažiuoji į kokį kaimelį, tai yra visko – driežų, vėžliukų. Povai vaikšto parkuose neuždaryti. Paukščiai didžiuliai. Šikšnosparniai didžiuliai kaip lapės. Jei kažką namuose valau, nekišu rankų aklai, būtinai pasižiūriu, ar nėra vorų. Gyvatės dar nesu mačiusi. Tarakonai labai dideli. Prie jų reikia priprasti.
– O kaip maistas?
– Vaisiai, daržovės. Čia auga mangai, bananai. Kas man pasirodė keista, kad mokyklose nėra karštų patiekalų. Nėra net valgyklos. Namie labai populiaru gaminti maistą ant kepsninių. Beje, vietiniai labai mėgsta burokėlius.
– Sakėte, kad kainos nesikandžioja. Kiek kainuoja vakarienė šeimai restorane?
– Tarkime, lašišos kepsnys su daržovėmis kainuoja apie 10-11 eurų. Nuoma irgi nėra didelė. Pavyzdžiui, mes gyvename antrame geriausiame kurorte, kotedže per du aukštus, su baseinu kieme. Iki jūros – keli šimtai metrų. Mokame 1600 eurų per mėnesį su visais komunaliniais mokesčiais. Pastebėjau, kad žmonės čia netaupo elektros, bet taupo vandenį. Apskritai čia vyrauja vartotojiška kultūra. Žmonės labai daug perka, daug išmeta lauk. Galima prisirankioti ne vieną gerą daiktą.
– O vaikams patinka?
– Patinka. Kas mane nustebino, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji daug mažiau sulindę į ekranus. Daug sportuoja, juda: tai kamuolį spardo, tai krepšinį žaidžia. Labai populiarus yra vandens sportas.
– Tai kol kas kuriate gyvenimą ten?
– Taip. Bet viza, kurią turime yra tik ketveriems metams. Ji labai brangi. Reikia spėti iki 45 metų pasidaryti gyvenimo vizą, nes jie nebepriima gyventi vyresnių žmonių, jiems reikia jaunų ir perspektyvių. Be to, reikia išlaikyti anglų kalbos egzaminą. Mano vyras laiko ir neišlaiko. Po 400 dolerių moka už egzaminą. Tai kol kas nepasiduodam, po to matysime, kaip viskas pasisuks.
