– Ką reikia daryti, kad tavo vaikas norėtų eiti į žygį su tėvais ir dar be telefono? Kas turi atsitikti, kad taip įvyktų?
– Mano vaikas turi tokią svajonę, jau antrus ar trečius metus ir mina ant sąžinės, kad ji vis dar neįgyvendinta. Jis svajoja išeiti į žygį, kur akys veda. Toks teminis žygis be telefonų, susikrauti viską, ko reikia, bet ir ne per daug, kad galėtume nakvoti miegmaišyje ar palapinėje, tiesiog gamtoje. Ir žiūrėti, kur atsidursime po tų trijų dienų. Man pačiai labai nuostabiai skamba šita avantiūra, išeitume mes iš savo sodybos. Dar negaliu pakomentuoti plačiau šios kelionės, tik galvojame ar imti su savimi šunis.
– Kas be Palangos, Šventosios ir Nidos dar egzistuoja Lietuvoje?
– Aš gal pradėsiu nuo Palangos ir Nidos. Mes vasarą ilsėjomės pajūryje ir kažkaip galvoju, kad kažkuria prasme tai gaunasi vagystė. Tu pavagi iš savęs dalį Lietuvos, nes jei važiuoji į tą pusę, tai būtinai tik prie jūros, bet juk aplinkui ten tiek daug visokių įdomybių, ir kitokia ten ta Lietuva. Tai man tikrai buvo įdomu atrasti Mingės kaimą, vien tas jausmas, kai įsikuri buvusiam klojime, kuriam miegosi, padarytas gražus kambariukas. O kai norisi valgyti, sėdi į valtį ir plauki į restoraną, nes restoranas kitoje upės pusėje. Man patinka, kai gali vaikščioti ir fantazuoti, kaip žmonės čia gyvena. Kad turi turėti kitokius įgūdžius, kitokią pasaulėžiūrą, ritmą. Šalia mano irgi labai mylimas miestelis – Šilutė, kur mano sūnus vienoje ilgoje gatvėje praleido pusantros valandos, nes prie kiekvieno įdomesnio namo padaryti „sekretai“. Išimta šaligatvio plytelė, iškasta negili duobutė ir sukurtas lėlyčių ir modeliukų pasaulis, kaip tas namas atrodė anksčiau ar kas ten gyveno, kas buvo viduje. Pavyzdžiui, dviračių taisykla su senoviniais rakandėliais ar atkurtas namo fasadas. Šalia turi telefono programėlę, kuri tau papasakoja visą tą istoriją. Man labai patiko ir tas vaizdas, kai klūpi vaikas ir žiūri gilyn į žemę.
– Kaip planuojate keliones ir ar darote prieš jas „namų darbus“?
– Turiu tokią savybę: man visada baisu, kad kažką įdomaus pražiopsosiu. Aš visada linkusi viską aplink „pasigooglinti“. Ir taip pat daug klausinėju. Manau tai gera savybė keliaujant. Nes daug vietų sužinai iš aplinkinių. Mano vyras mėgsta vairuoti, o vaikas tiesiog yra priklausomas nuo mūsų. Tai aš dažniausiai pasakau, kur važiuoti, vyras sutinka, nes žino, kad bus įdomu, o vaikas pakoreguoja, kad darytume pauzes. Vaikas tikrai yra atsakingas už kelionės tempą, kad nepervargtume.
