1. Galime patys save pastūmėti daugeliui dalykų.
2000-aisiais dailininkas Marco Evaristti atliko performansą. Dailės galerijos lankytojai išvydo dešimt smulkintuvų, kuriuose plaukiojo po auksinę žuvelę. Bet kuris lankytojas galėjo paspausti mygtuką ir ją sunaikinti. Po valandos vienas lankytojas tai padarė. Iš karto išjungė elektrą, atvažiavo policija. Galerijos direktorių apkaltino žiauriu elgesiu su gyvūnais ir skyrė jam baudą.
2. Dažnai realybę matome pagal įsivaizdavimą apie save.
1993 m. Ohajo universiteto mokslininkai nugrimavo kelias moteris – joms ant veidų nupiešė didelius, bjaurius randus. Moterims leido pasižiūrėti į veidrodį ir pasakė, kad jos turės susitikti su nepažįstamais žmonėmis. Paskui kelioms moterims neva užtepė apsauginio kremo, o iš tiesų, neįspėję, nuvalė randus. Po susitikimo daugelis moterų pasakojo, kad buvo įvairiai diskriminuojamos, ir netgi tiksliai nupasakojo, ką sakė ir kaip elgėsi pašnekovas, norėdamas jas įžeisti.
Nors ant tų moterų veidų nebuvo matyti randų (juos juk nuvalė), įsivaizdavimo, kad turi randus, pakako, kad moterys pasijustų diskriminuojamos.
3. Mažai ką pastebime aplink save.
Šiame eksperimente aktorius prieidavo prie žmogaus ir klausdavo kelio. Kol praeivis aiškindavo kelią, tarp pašnekovų praeidavo duris nešantys darbininkai ir kelioms sekundėms uždengdavo pašnekovus vieną nuo kito. Aktorių tuo metu pakeisdavo ir prieš praeivį atsidurdavo kitas žmogus, besiskiriantis nuo pirmojo aktoriaus ūgiu, apranga, šukuosena, balsu. Ir vis tiek dauguma žmonių nepastebėdavo pakeitimo.
Toks pasikeitusių aplinkybių nepastebėjimas rodo, koks selektyvus mūsų suvokimas.
4. Valios jėga turi įtakos mūsų pasiekimams.
Eksperimentą „Zefyrų testas“ pirmą kartą atliko prieš 40 metų. Kiek laiko gali išlaukti vaikas, nesuvalgęs zefyro, jei tyrėjas, mainais už laukimą, pažada duoti antrą?
Vėliau paaiškėjo, kad ilgiau sugebėję išlaukti ikimokyklinukai kur kas rečiau turėdavo problemų dėl elgesio, narkotikų ir antsvorio vyresnėse klasėse, lyginant su vaikais, kurie neišlaukė nė minutės.
Dabar mokslininkai pratęsė tyrimą su grupe suaugusiųjų, kuriems – jau daugiau nei 40 metų. Jiems parodydavo vaizdinių kompiuterio ekrane, o vėliau jie turėdavo atlikti tam tikras užduotis. Tie, kas vaikystėje pademonstravo valios trūkumą, ir suaugę prasčiau atliko užduotis, nes užsižiūrėdavo į paveikslėlius.
5. Mumyse slypi daugiau žiaurumo, nei įsivaizduojame.
Stenfordo kalėjimo eksperimentas. Stenfordo universiteto rūsyje įrengė tariamą kalėjimą ir pakvietė į eksperimentą savanorius vyrus.
Eksperimento dalyvius studentus padalino į dvi grupes po 12 žmonių – vieni buvo prižiūrėtojai, kiti – nuteistieji. Prieš tai jiems atliko psichologinio atsparumo ir sveikatos patikrinimą. Visiems abiejų grupių dalyviams mokėjo vienodą atlyginimą.
Eksperimentas turėjo trukti keturias savaites.
Nuteistiesiems išdalino kalinių aprangą, paskyrė numerius, o vardais nebevadino. Prižiūrėtojams davė tikrą kalėjimo sargybinių uniformą, akis dengiančius akinius ir lazdas. Jiems skyrė vieną užduoti – prižiūrėti tariamus nuteistuosius, nenaudojant jėgos.
Antrą dieną įkalintieji pakėlė maištą. Tada prižiūrėtojai panaudojo gesintuvus. Greitai sargybiniai jau vertė nuteistuosius nuogus miegoti ant betono grindų, o galimybė naudotis tualetu ir dušu tapo privilegija.
Sadistiniai polinkiai ir žiaurumas pasireiškė kas trečiam prižiūrėtojui – jie atvirai tyčiojosi iš įkalintųjų. Vienas nuteistasis paskelbė bado streiką, tad jį uždarė į mažą kamerą. Kitiems nuteistiesiems liepė arba vieną naktį miegoti be užklotų, arba palikti prasikaltusįjį vieną visą naktį vienutėje. Tik vienas žmogus sutiko atsisakyti apkloto.
Vietoje planuoto mėnesio eksperimentą teko baigti po savaitės.
Daugelis prižiūrėtojų liūdėjo, kad eksperimentas baigėsi anksčiau.
6. Autoritetas mums svarbesnis už moralės normas.
Kiek kančių eiliniai žmonės gali suteikti kitiems, jei tai įeina į jų darbo pareigas?
Jeilio universiteto eksperimente mokinys turėjo vykdyti užduotis, o mokytojas – tikrinti užduotis, o už kiekvieną klaidą nubausti nestipria elektros srove.
Savaime suprantama, mokinys buvo aktorius ir tik apsimesdavo, kad yra krečiamas elektros. Mokytojas išeidavo į kitą kambarį, kur stovėjo generatorius su rankenėlėmis, ant kurių buvo parašyta „įtampa“, t. y. jis suvokė elektros pavojų mokiniui.
Mokytojas, pradėjęs nuo 15 V, sulig kiekvieną klaida turėjo didinti elektros įtampą iki 450 V. Kai ateidavo eilė stipriausiai srovei, eksperimento prižiūrėtojas reikalaudavo, kad mokytojas įjungtų paskutinę padalą. Jei mokytojas abejodavo, prižiūrėtojas pateikdavo vis įtikinamesnių argumentų, kad tai būtina šiam eksperimentui. Be to, mokytoją tikindavo, kad mokinys nebus stipriai sužalotas.
Rezultatai parodė, kad dauguma mokytojų (26 iš 40) klusniai spaudė maksimalią elektros įtampą (450 V) tol, kol tyrėjas nenurodydavo baigti eksperimentą. Tai parodė, kad normalūs suaugę žmonės pasiruošę daug kam, vadovaudamiesi autoriteto nurodymams.
7. Mūsų įsitikinimai trukdo mums suvokti realybę.
Elektrotechnikos profesorius Arthuras Ellisonas buvo mėgėjas pajuokauti. Jis sugalvojo užbaigti paskaitą žaidimu – paprašė grupelės savanorių (kai kurie iš jų buvo jo kolegos) sutelkti dėmesį į metalinę gėlėtą vazą ant stalo. Jie turėjo žiūrėti į vazą ir valios pastangomis siekti ją pakelti. Jiems pavyko – vaza pakilo nuo stalo. A. Ellisonas nesistebėjo – juk jis padėjo vazai pakilti su magnetu.
Vėliau buvo išsakyta įvairių nuomonių apie šio įvykio priežastis. Vienas dalyvis teigė matęs tam tikrą substanciją, kuri padėjo vazai pakilti. Kitas tvirtino, kad nieko neįvyko ir vaza nepajudėjo.
Taigi abu eksperimento dalyviai matė realybę, priklausomai nuo savo įsitikinimų, ir klydo.
