Tiesa, retkarčiais jį iškeičiu į gerą knygą. Ne tai, kad tik gerą – tokią, kad plauktų, tekėtų, kad jos srovė visiškai nuplautų laiko suvokimą. Man tai nutinka, bet retkarčiais.
Pavyzdžiui, naktį po paskutinės vienuoliktos klasės mokslo metų dienos skaičiau Aną Kareniną. Abi dalis. Skaičiau visą parą, kai kada trumpam pasišalindama į tualetą. Ir viskas – jokio miego, jokio maisto, soti ir pailsėjusi knyga.
Amerikiečių autoriaus William Kent Kruger knygą „Maloningoji žemė” išsirinkau užverbuota laikotarpio ir vietų, kuriose vyksta veiksmas. Didžioji depresija ir Amerikos valstijos, midvestas – vidurio vakarai, Minesotos valstija. Jau ir dabar mano skoniui Minesotoje yra niūru – o anuomet turėjo būti gana baisiai niūru visų skoniui. Idealu knygai – žada baisių istorijų.
Knygoje aprašoma išgalvota Amerikos indėnų mokykla, kurioje šie buvo mokomi neva tinkamos kultūros ir kur iš šių buvo plėšiamos jų kultūrinės šaknys, pusę laiko mokant tradicinio mokslo, o pusę vaikus išnaudojant darbams. Kai kurie mokiniai – atimti iš tėvų, kai kurie – jų netekę. Suvažiavę iš įvairių Amerikos kampelių. Tačiau vieta nėra tokia jau visai netikra. Istorija remiasi iš tikrųjų egzsistavusia Paipstauno indėnų auklėjimo internatas (Pipestone Indian Training School) Minesotos valstijoje, o ir apskritai panašių mokyklų egzistavo ne viena. Ir paprastai jos garsėjo žiaurumu.
Man tai pasirodė visiškai mano tema. Knyga Goodreads platformoje buvo įvertinta daug žadančiomis 4,3 žvaigždutėmis, o be to, išrinkta į įvairiausius laikraščių ir skaitytojų topus.
Kai tą vakarą paėmiau ją skaityti, nemaniau prisėsianti ilgiau nei valandai. Juo labiau – neplanavau jos perskaityti vienu prisėdimu. Knyga stora, o aš nesu iš tų neįtikėtinai greitų skaitytojų. Neskaitau lėtai, bet tikrai ne reaktyviniu greičiu.
Bet įvyko vienas įdomus dalykas. Aš visad ilgiuosi tų nuotykių knygų iš vaikystės. Tokių, kaip pavyzdžiui Astridos Lindgren „Rasmusas klajūnas”. Kur žmonės, vaikai, leidžiasi į kelionę, į pabėgimą, vedini meilės, šeimos poreikio. Kai buvau maža ir negalėdavau užmigti, įsivaizduodavau, kad kaip Rasmusas guliu kur ant šieno, ilsiuosi, bėglė, ieškanti namų. Tokių knygų aš ilgiuosi, bet natūraliai jaučiuosi joms kiek per didelė. O suaugusiųjų knygos dažniausiai tos vaikiškos magijos neturi. Tai, beje, irgi natūralu. Tačiau „Maloningoji žemė” mane pagavo visai kaip tada, kaip tais laikais. Įtraukė į tokį nuotykį, lyg būčiau vaikas. Tik vaikas nebuvau, o knyga suaugusiųjų.
Aš ją suryjau pernakt. Skaičiau iki 6 ryto, bluosto nesudėjau. Su tokiu džiaugsmu keliavau su mokyklos bėgliais. Ir visą laiką mane kamavo mintis, kad toji knyga galėtų būti vaikiška – nors nieko tame blogo.
Vienintelis absoliutus fiasko – tai pabaiga. Autorius, kiekvieną žodį mokėjęs paversti nuotykiu, paskutinius keliolika puslapių padarė gryniausia indiškų serialų sapalione. Tačiau aš jam atleidau. Apsimesiu, kad jos nebuvo. Nes iš tiesų knygos ji sugadinti nepajėgė.
5 žvaigždutės iš 5. Mačiau, kai kas ja pavadino naivia. Iš tiesų taip ir yra, jei nesugebi perlaužti suaugėliško cinizmo ir perjungti jį į vaikiškas atviras akis. Nerekomenduoju, jei nepasiilgote tų savo vaikystės knygų. Bet jei pasiilgote – imkite ir skaitykite. Ir atleiskite autoriui už pabaigą.
