Kiek gyvenime dirbau su skirtingų tautybių žmonėmis (daug jų esu perleidusi gyvenime per savo sistemą, nuo amerikiečių iki rusų), niekur pasaulyje moterys neturi tokios žemos savivertės kaip Rytų Europoje. Nors mus vadina Šiaurės europiečiais, pavadinimas nekeičia esmės – Lietuvos moterys kenčia nuo rekordiškai žemos savivertės, liguistai prasto savęs vertinimo, nemeilės sau, o taip pat amžinai gniaužiamos kaltės, liguisto aukojimosi dėl aplinkos, kuri tokių pastangų dažniausiai net nėra linkusi vertinti. Nueini į Instagramą – lietuvaitės gražiausios Europoje – jeigu ne pasaulyje – o kaip jūs, mano mielos, reaguojat į tai? Pastovūs skundai ir dejavimai, kad jūs baisios, šlykščios, storos, negražios, nepatrauklios. Ar jūs esate kada nors matę save veidrodžiuose ir kodėl jūs esate taip prakeiktai neurotiškos?

Žema savivertė smelkiasi iš moterų aplinkoje ir pasireiškia per tam tikro leksikono naudojimą ir sakinių formulavimą („aš gal durna, bet...“ „žinau, kad durnas klausimas...“ „Esu jaunoji „verslininkė", ir norėjau pasiteirauti...“ Žodis verslininkė su kabutėm – nes tikra verslininke nesijaučia). Tokių kalbų pilnas internetas, feisbukas, grupės, laiškai, emailai ir knygos, aš kartais net atsilošiu skaitydama moterų išsireiškimus apie save. Taip sakinius formuluoja ne kokios atsilikusios namų šeimininkės ar supermamos, o sėkmingomis laikomos verslininkės.

Vienas sodriai suskaitytas, sėkmės susilaukęs literatūrinis pavyzdys yra Bridget Jones personažas, kurios autorė iš šitos savo žemos savivertės kvaišelės susižėrė milijonus. Taip, skaitytojams Bridget apeliuoja kaip miela ir labai sava; paraleliai tai yra klasikinis moters sutrikusia saviverte dienoraštis, kada ji save laiko antrarūše, nieko gero verta lūzere, save taip pat pirmiausia vertinančia pagal išvaizdą ir svorį (jos patologinis kasdienis svėrimasis, realiai esant normalaus svorio), dėl ko jai sunku pasiekti kažkokių apčiuopiamų rezultatų.

Žinote ką pirmiausia pastebiu moteryje? Kaip ji kalba, formuluoja sakinius, kokius žodžius apie save naudoja – tai matoma tiek jai kalbant, tiek rašant, šituo būdu jos savivertė akimirksniu man guli kaip ant delno, kaip kad koks pacientas prapjautu pilvu prieš chirurgą operacinėje.

Kaip gerbti moterį, kuri negerbia pati savęs? Greičiausiai bus labai sunku, jeigu apskritai įmanoma.

Lietuvaitės tiesiog dievina nepasitikėti savimi, nuolatos atsiprašinėti už bet ką: išvaizdą, elgesį, kalbėjimą; jos aklai remiasi kitų nuomone apie jas, jos atsisėdę laukia, kol joms bus duotas leidimas pasitikėti savimi, laikyti save protingomis ir taip toliau.

Pasaulis yra apie jus dėjęs skersas – visi žmonės yra susidomėję labiausiai patys savimi. Aplinkiniai nėra linkę vertinti, girti ar drąsinti aplinkos todėl, kad jie dažniausiai yra pavydūs ir tingūs šmikiai, ir į priekį veržiasi tik labiausiai savimi pasitikintys, nenuilstamai varantys tolyn, kaip greitaeigiai traukiniai.

Asociatyvioji nuotr.

Vienos iš baisesnių moters savybių, mano galva yra nuolankumas ir paklusnumas – žinote, ką labai patogu daryti su nuolankiomis ir paklusniomis vištomis, atsiprašau, moterimis? Jomis manipuliuoti. Deja, šitų abiejų savybių mus moko krikščionybė, dar ji mus moko, kad žmogus gimsta su nuodėme ir tai yra didžiausia nesąmonė ir manipuliacija, kokią galima primesti žmonėms, ypač ir taip iš prigimties jautrioms moterims. Kaltės ir gėdos jausmai yra itin patogūs manipuliatoriams ar toksiniams asmenims, bet visiškai nepatogūs tuos jausmus nešiojantiems. Net Louise Hay knygoje (apie knygas dar bus) sako, „jeigu religija jus verčia jaustis kalta, keiskite religiją“.

Religija ir jos išraiška visais laikais buvo bandos ir masių valdymo metodas, ir gal ir tiko prieš tūkstančius metų, bet gali nebetikti dabar – vaikystėje augau jausdama nuolatinį įgytą ir aplinkos įskiepytą kaltės jausmą, uoliai meldžiausi, vaikščiojau į bažnyčią ir ėjau reguliarios išpažinties (devynių metų vaikas – apie kokias nuodėmes mes kalbam? Mano atveju, kad laiku nesuploviau indų), ir tikėjau, kad jeigu tik būsiu nuolanki ir labai gera (apibrėžkime, kas yra „gerumas“ aštuoniasdešimtųjų-devyniasdešimtųjų laikotarpio vaikui – apkuopk namus, paruošk pamokas ir išspręsk tėvų problemas), visos aplink mane esančios problemos išsispręs pačios, tėvai nustos riejęsi. Šitos krikščioniškos ir visuomenės primestos manipuliacijos labai būdingos patriarchaliniams kraštams, kur vyrai valdo, o moterys prie puodų – taip patogiau, ir tuo mūsų kultūra dar mažai skiriasi nuo hidžabais apsirėdžiusių moterų hareme, kur jų vyras šeichas į savo miegamą pasikviečia moteris jam patogia tvarka ir pagal nuotaiką – mes labai mažai šituo aspektu esame nutolę nuo islamo.

Labai padėtų įsisąmoninti, kad jūs dėl nieko nekaltos, ir esate lygiavertės kitoms ant žemės egzistuojančioms būtybėms, ir kad galite panorėjusios turėti ir pasiekti viską, ką tik norit ir ką traukia fantazija pasiekti.

Lietuvėms moterims kažkodėl labai sunku atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti – taip, aš graži, seksuali, protinga, šarminga, charizmatiška, stipri, nuostabi.

Lietuvėms moterims kažkodėl labai sunku atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti – taip, aš graži, seksuali, protinga, šarminga, charizmatiška, stipri, nuostabi

Ne veltui aš rašau apie veidrodį – jau seniai įrodyta psichologų, parapsichologų ir raganų, kad bet kokia veikla atlikta prieš veidrodį turi žymiai stipresnį poveikį, negu atlikta be jo: galite tikėti paranormaliais reiškiniais arba ne, bet veidrodis yra tunelis tarp anapusinio ir šio pasaulio, ir duoda greitų rezultatų, lygiai kaip atsistojus prieš veidrodį niurzgant ir garsiai sau kartojant, kokia jūs stora, šlykšti ir negraži.

Buvo toks internetuose paplitęs memas, kur bachūras pasako merginai komplimentą, ir ją giria, o ji vis kartoja: „ne, ne, aš bjauri, aš labai bjauri“, ir tada bachūras, atkartojęs komplimentą keletą kartų neatlaikius nervams ima klykti: „tu bjauri, tu labai bjauri!“

Moteris pagaliau išgirdo, ko taip desperatiškai pati prašėsi.

Amžinas nepasitenkinimas savimi ateina iš vaikystės ir auklėjimo – kaip sakoma, mus labiausia sugadino mūsų mylimi augintojai ir tegu tai būna be gailesčio įkaltas vinis į jų grabo lentą.

Kaip moteryse manifestuoja žema savivertė ir kas dėl jos atsitinka

Labai daug negerų dalykų. Jos gali patekti – ir dažniausiai patenka – į toksinius santykius, kuriuose yra manipuliuojamos.

Pavyzdys: turėjau draugę, kurią vyras pastoviai ėdė, kaip ši blogai vairuojanti: „Visai žiopla, taigi sakiau, čia suk į kairę“ – tokios pastabos ją buvo užknisę juodai. Žinote, ką ji neatlaikydama tokios neteisybės padarė? Užsirašė į vairavimo pamoką pas geriausią miesto instruktorių, nes nuolatiniai priekaištai jau buvo pasėję netikėjimo savimi grūdą – „velnias, negi aš rimtai prastai vairuoju“. Žinote, ką jis mano draugei po tos pamokos pasakė? Kad vairuoja ji labai gerai ir metas nustoti klausyti vyro nesąmonių. Manipuliatoriai visada ir turi tik tokį tikslą – grūzinti ir grilinti mus tol, kol mes patikėsime jų teigiama tiesa, kuri yra melas. Jie taip daro todėl, kad, visų pirma, manipuliatoriai patys turi problemų dėl savivertės ir manipuliuodami, ir valdydami jie ją taip pasikelia. O visų antra – yra vyrų tipas, kuris nori maksimaliai kontroliuoti moterį – jei ji jausis beviltiška vairuodama, galimai jausis beviltiškai prasta ir kitose srityse. Kuo auka prasčiau apie save pačią jaučiasi, tuo lengviau ją valdyti ir ja manipuliuoti.

Ką reikia daryti su toksiniais manipuliatoriais, kurie to nepripažįsta ir nenori keistis? Teisingai, iš tokių santykių išeiti.

Kas dar atsitinka su žemos savivertės moterimis?

Jos nėra vertinamos aplinkos – kaip gali būti vertinamos, jeigu nevertina pačios. Jos nepasiekia rezultatų darbe tokių, kokių nori, arba nepasiekia jokių. Iš jų dažnai yra šaipomasi, juokiamasi.
Jų gailima. Joms taip pat dažnai yra lengva ir patogu nučiuožti į aukos sindromo kamuojamą rolę – šita rolė yra itin patogi moterims, nes nekainuoja tiek daug pastangų, kiek susikurti savivertę ir išmokti save mylėti ir vertinti. Patogiau nuolatos skųstis apie dalykus, ir atkreipti aplinkinių dėmesį savo ligomis, bėdomis arba kitu negatyvu. Jai pastoviai kažkas nesiseka, ją visada kažkas apgauna, nuvilia, pameta, nustumia – taip yra todėl, kad ji pati spinduliuoja tokį norą ir pageidavimą į visatą, o visata yra visuomet linkusi pildyti vieno nusiteikimą apie save patį. Tai vadinama vizualizacija. Galite programuoti save teigiamoms patirtims, arba galite save programuoti neigiamoms patirtims, renkatės jūs.

Taip pat manau, kad labai daug moterų Lietuvoje yra absoliučiai finansiškai, psichiškai, morališkai priklausomos nuo vyro arba motinos, arba greičiausiai abiejų, nes tai yra moterys, kurios pačios atskirai egzistuoti negeba ir jos niekad negali priimt jokių sprendimų vienos. Joms visada reik pasitart su vyru. Ir ne dėl didelių dalykų, o visiškų šūdniekių, nes jaučiasi per daug trapios, kad egzistuotų atskiru vienetu nuo vyro arba jei kiek pažengęs variantas, nuo savo draugelių. Joms reikia patarimo apie absoliučiai viską, nuo ar valgyt salotas, ar kepsnį, iki kokia spalva nagus lakuot. Reiks dėl visko pasitart su Gintu. Nes Gintas geriau žino, ko ji šią minutę nori.

Kitas, moteris dažnai ištinkantis dalykas yra geros mergaitės sindromas, nes bloga – kuri reiškia reikli aplinkai ir lengvai nepamindoma – visuomenei nepriimtina ir nepatogi.

Polinkis „tarnauti“ kitam yra dažnai priimamas kaip socialiai priimtina charakteristika, pagal moterims priskirtą stereotipinį mąstymą ir šabloninį rolių priskyrimą. Šita savybė yra labai stipriai paplitusi, ypatingai vyresnės kartos moteryse. Moterys šituo atveju savo gyvenimą atideda į šoną ir tampa nuolankios tarnautojos vyrui arba tėvams, vaikams, arba visiems iškart. Jos negeba susikurti kažką savo, todėl tik aklai seka kažkieno pėdomis ir lyderiavimu, kaip akli šuniukai. Per tarnavimą kitam moterys gauna įvertinimą ir taip nors ir laikinai pasikelia savivertę. Krikščionybė ir mano minėtas nuolankumas yra labiau pritaikyta patriarchalinėms kultūroms, nes sveikos, adekvačioje aplinkoje augintos moterys neturi poreikio būti nuolankioms ar tarnaujančiomis, man tai labai gerai matoma tarp skandinavių moterų – jos mėgaujasi gyvenimu ir gyvena sau.

Paimkime elementarų paprastą dalyką – darbo paieškas. Ar moteris aplikuoja į ne visiškai žodis į žodį atitinkančius darbo aprašymus? Jūs gal juokaujat, niekada, nes bijo net bandyt. Kaip jūs kažko pasieksite nebandydama? Siūlyčiau kiekvieną baisesnę situaciją įsivertinti per „kas atsitiks baisiausio“ prizmę. Jus nepakvies darbo pokalbio? O jei pakvies, ir dar konkursą praeisit? Taip man ir atsitiko su pirma darbo vieta, karjeros startu. Jūs manote, aš atitikau visus reikalavimus? Tikrai ne, ir apie mediciną nutuokiau juokingai mažai, ką jau ten kalbėt apie verslo vystymą keliolikoje Europos šalių. Bet mane paėmė, nes matė, kad aš jauna ir talentinga ir net drebu iš noro mokytis ir viską į save siurbti.

Kitas man smarkiai kliūnantys dalykas moteryse yra romantizuota mąstysena ir realybės nesuvokimas, ir / arba realybės vengimas – visų pirma, mes tam programuotos genetiškai, bet įmanoma perlaužti tą genetinį kodą. Įmanoma save perauklėti, ir taip nesielgti, nes tai yra itin kišanti koją savybė – visko matymas per rožinius akinius, naivus gyvenimo vaizdavimasis, o po to tokios ir tampa „Tinder Swindler“ aukomis ir kūkčioja į ekraną apie tai, kaip ji, matai, princo ieškojo ir nerado, ir dar ją apgavo.

Kas padeda?

O kas jeigu aš jums pasakysiu, kad jūs esate pakankamai geros tokios, kokios esate? Tik reikės to išmokti, o svarbiausia – išmokti gerbti ir vertinti save.

Aš dažnai leidžiu sau šaipytis iš žemos savivertės moterų ir jų bukų postringavimų apie dalykus, bet giliai širdy man nėra juokinga, dargi man už jas skauda.

Niekas gyvenime neateis ir neduos jums leidimo pasitikėti savimi ir gerai apie save jaustis. Žinote, ką dauguma išgarsėjusių žmonių turi tarp savęs bendro? Jie yra dėję skersą apie tai, ką apie juos pagalvos aplinka.

Jei nežinote, nuo ko pradėti, pradėkite nuo savivertės auginimo – imkite viską iš eilės. Užsispirkite kažką padaryti ir siekite to.

Išmokite pažinti save. Šita dalis yra sunkiausia. Reikės išmokyti save visiškai apnuoginti, kiek nesate pratusi tai daryti: reikės morališkai nusirengti ir leistis apžiūrimai ginekologo, jūsų vidinio kritiko. Padeda dienoraščio rašymas; lankymasis terapijoje; protingų knygų skaitymas; savo reakcijų stebėjimas; pradžioje – savo reakcijų ir jausmų neužgniaužimas ir stebėjimas, nes kai pradėsite apie save mokytis, suprasite, kad esate pagal komandą pratę savo pirmines emocijas užgniaužti, ir reaguoti visuomenei ar jūsų aplinkai patogiu rakursu.

Yra absoliučiai kritiškai svarbu išsikristalizuoti informaciją apie save pačią – kas aš esu, kas man patinka, tinka ar ko negaliu pakęsti – ne visuomenės ar aplinkos jums suformuoti lūkesčiai, ne supratimas, ar mėgstate juodą kavą ar su pienu, bet kokia asmenybė esate, kokie yra jūsų pliusai, kokie yra minusai, ką jums gerai sekasi daryti, o ko nesugebat visai – tokių dalykų ir savęs analizių ypač sovietmetį nemokė, visi varė pagal vienpusę programą, šoko pagal kitų grojimą ir gyvenimo pagal visuomenėje primestus lūkesčius.

Ne mažiau kritiškai svarbu ir būtina paraleliai lavinti savo emocinį intelektą (EI) – emocinis intelektas, ypač vyresnės kartos Lietuvoje yra labai labai prastas, neegzistuojantis, ir tai yra dar viena botago rykštė šiuolaikinėje visuomenėje, kuo žmogus vyresnis, tuo jo emocinis intelektas žemesnis, nors turėtų būti atvirkščiai. Jie absoliučiai nesupranta ir nemoka vertinti, visų pirma, savo, ką jau ten kalbėt apie aplinkinius, jausmų; emocinis intelektas yra žmogaus gebėjimas atpažinti savo emocijas ir suprasti kitų žmonių emocijas.

Padeda literatūra, knygos, o taip pat pratimai su savimi pačia, kvestionuojant, kaip jaučiatės vienoje ar kitoje situacijoje ir įsivardinant sau savo pačios reakcijas ir jausmus. Šitie pratimai turėtų būti atliekami dar su ikimokyklinio amžiaus vaikais, bet jeigu esate mano kartos, niekas jūsų nemokė, o tai reiškia, kad reikės padirbėti patiems. Reikės – jei norite, kad jums geriau gyvenime sektųsi, nei sekasi šiandien.

Esu tikra, kad gebėsite atsirinkti pačios sau tinkamą literatūrą. Vieną knygą, tačiau, norėčiau rekomenduoti:

Buvo tokia autorė Louise Hay ir ji parašė daug knygų, viena kurių vadinasi „You Can Heal Your Life“ – kuri lietuviškai išversta nors ir kraupiai banaliu apgaulingu vertimu, nes supanašėja į liūdinčioms tetutėms skirtą literatūrą, bet turinys jus nustebins – „Pamilk save ir būk laimingas“. Šitą rekomenduoju kiekvienai savimi besirūpinančia moteriai, vietoje rytinio ar vakarinio veido kremų.

Aš mėgstu traukti per dantį moteriškumo mokyklas, bet tebūnie, jeigu tai yra forma kurioje moterys buriasi ir mokosi savivertės bent jau tokiais primityviais metodais. Į moteriškumo mokyklas aš skeptiškai žiūriu, visų pirma, todėl, kad aš skeptiškai žiūriu į labai didelę daugumą grupinio lavinimo užsiėmimų – jeigu jūs pasiskaitysite didžiųjų lyderių biografijas, suprasite, kad dauguma lyderių buvo individualistai, ir jie neidavo tartis į grupelių terapiją klausimais apie lūpdažio spalvą – jie ieškodavo sprendimų patys.

Pastatykite save į rizikingą, sunkią, sudėtingą situaciją, ir vyniokitės pačios. Niekas taip nestiprina, nei sunkumai, kuriuos jūs pati įveikėte be niekieno pagalbos.

Kai man buvo devyniolika, aš pirmąkart patekau į Niujorką – susigūžusi pasimetusi chica iš Kauno Kalniečių rajono iš apačios žvelgė į dangų skrodžiančius dangoraižius, stebėjo skubančius žmones, ir ją tvelkė baimės jausmas. Aš nežinojau ir nemokėjau atlikti elementarių dalykų: kaip važiuoti metro, nekalbant jau apie tai, kad bijojau to didelio, milžiniško, nuolatos skubančio, garsų, spalvų, šviesų ir kitoniškumo persmelkto miesto. Žinote, kas atsitiko po mėnesio?

Aš po Niujorką ir jo labiau nutolusius rajonus laksčiau kaip vietinė, šeimininkė, žinodama jeigu ne kiekvieną, tai labai daug užkaborių; kuriomis gatvėmis prasibrukti iki metro, jeigu gatvėse minios turistų; į kurį rajoną geriau nosies nekišti, nes nesaugu, ir taip toliau. Todėl, kad pasakiau sau, „aš galiu“ ir užsispyrusiai kiekvieną dieną eidavau tyrinėti miesto.

Turėkite „kas atsitiks blogiausio“ mąstymą.

Žinoma, visada yra rizika, kad sutiksite žudiką maniaką, kuris iš pradžių jus išprievartaus, o po to nužudęs supjaustys gabaliukais ir užšaldys šaldymo kameroj, bet šita rizika išlieka net jeigu gyvenate itin „saugų“ (specialiai rašau kabutėse) gyvenimo būdą ir tik einate kelis šimtus metrų nuo savo automobilio iki laiptinės – aš tikiu, kad nuo likimo nepabėgsi. Žinoma, nereiktų tą likimą tampyt kaip katę už uodegos ir specialiai vaikščioti per raudoną šviesoforą. Bet šiokios tokios rizikos išmokite prisiimti, ji generuoja labai neblogų rezultatų o taip pat malonumo hormonus adrenaliną ir serotoniną.

Ką dar galite padaryti dėl savęs:

  • Susirašykite sąrašą su savo pozityviomis savybėmis
  • Išmokite priimti save su visais pliusais ir minusais
  • Išmokite pamilti save, kas gali būti sunku, jeigu vaikystėje girdėjote daug kritikos ir niekada pagyrų, reikės iškrapštyt save iš kiauto.

Mielos moterys, jūs pasižiūrėkite į vyrus – gali būt kreivi šleivi, nepatrauklūs, klaikiai apsirengę, per pilvą nesusilenkia, o pasitiki savimi kaip karaliai ar pasaulio gražiausi princai ir jie ima publiką savo charizma ir pasitikėjimu savimi. Jeigu tokią programą įdėtume į bet kurią moterį, ji pasiektų dvigubų rezultatų negu yra pasiekusi šiandien.

To jums ir linkiu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)