Bet palaukit, o kodėl aš turėčiau kuklintis? Laikoma, kad kuklumas Lietuvoje yra nerašytas elgesio kanonas moterims, nes jos, dievuliau brangus, yra kvaili, silpni ir nuo aplinkos visiškai priklausomi padarai. Joms ne tik kad negalima garsiai sakyti, ką jos galvoja, bet ir garsiai kalbėti; geriausiu atveju jos turėtų kalbėti beveik pašnibždomis ir tik tada, kai tai leidžia aplinka.
Moters vaidmuo visuomenėje idealiu atveju turėtų apsiriboti maisto gaminimu šeimynai, spintelių, puodų šveitimu ir vaikų užpakalių šluostymu bei auklėjimu. Jeigu vaikų neturi – negerai, kas su ja ne taip? Jeigu vyro neturi – irgi negerai. Jeigu turi abu šiuos dalykus, tai būkite ramūs, prisikabins prie ko nors kito – išorinių arba vidinių dalykų (lengviausia, žinoma, kabintis prie išorinių) – šukuosenos, figūros, automobilio arba tai, kad jo neturi, įpročių, charakterio savybių ir taip toliau.
Tai jau supratote – Lietuva yra šalis, kurioje jūs niekada niekam neįtiksite, nes lietuviai yra kaip išsišiepusios hienos, konvulsingai besispeičiančios kampe ir agresyviai puolančios joms neįtikusį asmenį.
Pasakysiu, kas taip kalba, ir kodėl NEGALIMA jų klausyti.
Labai supaprastinus: taip kalba nuodingi šikniai, kurie labai norėtų būti jūsų vietoje, bet ponas Dievas jiems to nedavė. Todėl jiems jūsų drąsos, didžiavimosi savimi, savo darbais ir pasiekimais ar – tebūnie – išvaizda pozicija yra baisiai, nežmoniškai nepatogi, tiesiog juos žudančiai neteisinga. Nekentėjus ir pavyduolius jūsų patogumas ir gera savijauta taip smaugia ir sukelia tokį milžinišką diskomfortą, kad jiems nebelieka nieko kito, tik prašyti „pasikuklinti“, „susiturėti“, „susivaldyti“, „mažiau demonstruotis ir girtis“. Tų formulavimų gali būti begalės, bet visi jie neša tą pačią žinutę – jūs reiškiatės per garsiai ir esate jiems per ryški.
Jie taip pat aktyviai skatina jus gėdytis ir jaustis nusikaltusia – gėdos ir kaltės jausmų primetimas yra paplitusios manipuliacinės technikos, kurias taiko manipuliuotojai, smurtautojai ir kiti toksiniai šmikiai, nes kai jų auka ima gėdytis ir jaustis prasikaltusi, ją lengviau valdyti.
Kaip realiai vyksta dalykai gyvenime?
Kažko pasiekę yra ne tie kuklieji, sėdintys kamputyje ir paskendę savo melancholiškame laukime, o nuolatos besiveržiantys į priekį, aktyviai siekantys sėkmės ir pripažinimo – jie nieko nelaukia, tiesiog patys nueina ir perima sėkmę į rankas.
Pažiūrėkite atidžiau į bet kurį rezultatų pasiekusį žymų asmenį – tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Kaip manote, ar jie sėdėjo ir laukė, kol juos apdovanos, pagirs ar paplekšnos per petį? Ne, jie ėjo, darė, vargo, dirbo, mokėsi, krito, kėlėsi, vėl krito ir vėl kėlėsi, kol galiausiai pasiekė rezultatų.
Imkime amžiną atilsį Agnės Jagelavičiūtės pavyzdį. Ji labai gerai įkūnijo moters vaidmenį ir įvaizdį, kurio Lietuvos visuomenė bijo labiausiai ir kuris jai sukelia didžiausią nepatogumą: garsiai ir aiškiai reiškianti savo nuomonę, pasitikinti savimi, visada aukštai iškėlusi galvą, nors ir nuolatos gėdinama heiterių. Ją vadino arogantiška, nagla, rėksne, chame ir kitais bjauriais epitetais.
Ar tai ją tempė žemyn, ar ji leido sau kuklintis, ar klausė, ką jai primeta aplinka? Ne, ji ir toliau varė į priekį kaip tankas ir dėl to sėkme paversdavo viską, prie ko prisiliesdavo. Ji buvo dizainerė, stilistė, sėkminga verslininkė, influencerė, knygų autorė – tokiu būdu tapo sektinu pavyzdžiu kas antrai Lietuvos moteriai.
Nekentėjai desperatiškai klykia jums čiauptis ir liepia kuklintis, nes jie patys yra vidutinybės ir nevykėliai, o vidutinybėms ir nevykėliams yra lengviau egzistuoti tarp kitų vidutinybių ir nevykėlių – viskas labai paprasta.
Elementarus kasdienis dalykas: komplimentų priėmimas. Kaip reaguoja dažna lietuvė moteris? Nuleidžia akis, pradeda kažką burbėti po nosimi, dažniausiai nesutinka su komplimentu:
„Graži šukuosena“ – „Baik tu, plaukai tra-giš-ki, čia kažką tik greitai pasidariau.“ „Graži suknelė“ – „Baik tu, jai šimtas metų, jau gėda nešiot net.“ Rimtai? O tai kodėl nešiojat? Tai yra pasyvi agresija, nukreipta į save pačią.
„Kokie išauklėti ir protingi jūsų vaikai!“ – „Baikit, mano tokie kvailiukai visai, va Jonas visas į mane atsigimė, bet kažkaip čia bandom, auklėjam.“
„Gražus lūpdažis“ – „Eik tu, čia per išpardavimą pirkau kažkokioj skylėj, geriau nei nieko, žinai.“
Moters savęs vertinimas – kaip ant delno: ji nėra verta daugiau nei lūpdažio „iš skylės“.
„Kokia jūs apsiskaičiusi“ – „Ne ne, jums tik taip atrodo, užtat vyras protingas, jis už mane visus sprendimus priima, čia tik sutapo, kad aš tą knygą/ straipsnį skaičiau/ debatus mačiau.“
Normalios savivertės ir save gerbiančio individo atsakymas į komplimentą yra tiesus ir aiškus „ačiū“. Neišsidirbinėjat, nesimaivant ir su šypsena žvelgiant į akis. Net ir tuo atveju, jei su komplimentu nesutinkate – šitą reikia nutylėti, nes sakančiajam jo komplimentas svarbus, kitaip argi jis jį jums sakytų.
Aš suprantu, kad patriarchalinė visuomenė (apie tai rašiau čia) pageidauja, jog moteris būtų tik vyro aksesuaras be nuomonės su įdiegtais automatizuotais autopiloto atsakymais vyrui ir vaikams: „taip, vyre“, „ne, vyre“, „čia jūsų vakarienė, vyre“, „Jonai, nežaisk kamuoliu viduje, eik į lauką“. Tardama šiuos žodžius moteris taip metodiškai dirba, pluša prie puodų, neria servetėles, rankioja namuose „jos gyvenimo vyrų“ išmėtytas kojines.
Visuomenė taip nori, bet ar norit jūs? O ko jūs norit? Gal, jūs norite vaikščioti iškelta galva, pasitikinti savimi ir nė trupučio nesikuklinanti?
Labai gerai, tai taip ir darykite.
Iš kur kyla tas patologinis primestas kuklumas?
Iš mūsų kultūrinio fondo, o taip pat ir auklėjimo: Lietuvių kultūra yra gausi patarlių ir patarimų apie kuklumą – jis laikomas dorybe. Kuklumą skatina ir krikščionybė – atsukite kitą skruostą, būkite nuolankios, tarnaukite, nepriešgyniaukite ir kuklinkitės, kuklinkitės, kuklinkitės.
Pasižiūrėkime į žodžio „kuklus“ sinonimus, begalės jų: mažas, nuolankus, drovus, nusižeminęs, atsargus, paklusnus, neišsišokantis, konservatyvus, nepretenzingas, tylus, varganas, tradicinis, nežymus, santūrus, menkas, nužemintas, neryškus, netriukšmingas, ramus, silpnas, eilinis, prastas, paprastas, nesudėtingas, kvailokas, elementarus, nekrentantis į akis – na, jau supratot.
Ir jūs savo kuklumu įgyvendinate visą puokštę šitų savybių, kurios galbūt labiau pritinkamos dirbant į akis nekrentančiu patarnautoju laidojimo biure, bet netinka gyvenime, norint išlikti ir pasiekti rezultatų.
Lietuvoje seksizmas, lyčių primetimas yra labai gajus: mergaitės lanko mezgimo ir siuvimo būrelius, tyliai nulenkusios galvas sėdi pasipuošusios suknelėmis ir patyliukais nesikišdamos į vyrų gyvenimą gurkšnoja arbatą, o vyrai užsiima konkurencingumą skatinančiais užsiėmimais, sportu ir kitomis panašiomis veiklomis. Kuklumas formuojasi nelygiavertėje terpėje, nelygiaverčiuose lyčių vaidmenyse.
Moterys žymiai dažniau abejoja savo pasiekimais nei vyrai, dvejoja jais. Aš siūlyčiau nebijoti šitoje vietoje elgtis vyriškai ir nesikuklinant girtis.
Norėčiau, kad lietuviai išmoktų būti kaip amerikiečiai ir nebijotų garsiai apie save skalambyti ir, taip, girtis, tegu kartais ir įžūliai. Kai einate į pokalbius dėl darbo, tai juk nesėdite galvas nuleidę, ar ne taip – na, bent jau tikiuosi. Šitoje situacijoje ir visiški dundukai supranta, kad pasyviai elgiantis nelabai kas pavyks. Kodėl tokiuose pokalbiuose drįstate save pagirti bent minimaliai? Todėl, kad suvokiate, jog kandidatų į jūsų norimą poziciją daug, ir norint bent kažkiek išsiskirti iš minios, reikia priverstinai paminėti savo pasiekimus ir rezultatus.
Tačiau juk tas pats ir gyvenime – čia jūs kasdien pardavinėjate save aplinkai, darbdaviams, kolegoms, draugams – visos mūsų socialinės interakcijos yra nuolatinis savęs pardavinėjimas. Tai kodėl taip elgiatės tik aplikuodami į darbines pozicijas?
Pateikiant save svarbi ir išvaizda, kūno kalba, tai, kaip mes kalbame ir ką, ypač apie pačias save. Labai svarbu nevartoti savęs menkinančio leksikono, net ir sakomo juokais („aš visai kvailelė, haha“) – aplinkiniai jūsų kvailele nelaikė iki tol, kol jūs jiems neliepėte taip apie jus galvoti. Jūs lygiai taip galite netiesiogiai liepti jiems apie jus galvoti ir jus suvokti kaip sėkmingą, talentingą ir daug pasiekusią, jeigu tik, velniai griebtų, nustosite vienąkart priverstinai kuklintis.
Norite kalbėti apie savo pasiekimus? Kalbėkite.
„Tau gal dėmesio trūksta?“ – taip, man jo trūksta ir dėl to neketinu atsiprašinėti ar jaustis blogai, o jums pakanka?
Jūs neturite rūpintis nekentėjų savijauta. Jums jūsų reikalai turi būti pirmoje vietoje. Egocentriška? Taip, bet be to nieko nebus.
Nustojus kuklintis pamažu nubyrės tam tikra dalis pavydžių šiknių, tačiau jūs nieko neprarasite, atvirkščiai, gausite naujų jus gerbiančių žmonių, greičiausiai tokio pat sėkmingumo kaip jūs pati. Pasiruoškite tam, jūsų socialinis ratas keisis, ir kuo sėkmingesnė tapsite, tuo labiau.
Kuklumas yra nesėkmės, pralaimėjimo garantas, ir tik jūs pati renkatės, kurią alternatyvą pasirinkti.
Ką daryti, jei labai baisu? Daryti bijant. Užsimerki ir eini daryti, neri į tirštą vandens žolių prižėlusį tvenkinį, šoki į baseiną nuo penkių metro tramplino. Yra toks geras angliškas posakis „Fake it till you make it“, trumpai drūtai išvertus, reiškiantis: „Vaidinkite, kad jums pavyksta tol, kol iš tikrųjų pavyks.“
Mielos skaitytojos, būkit išdidžios ir įžūlios. Jūs gaunate mano oficialų leidimą ir palaiminimą.
