Mano brangios skaitytojos, saugiai negalima jaustis niekada ir dėl nieko. Ir tikrai jau ne dėl pavardės ar savo statuso lietuviškoje seksistinėje, o kartais ir misoginistinėje vyrų valdomoje aplinkoje.

Žinoma, galime kaltinti savo istoriją: senais laikais Lietuvoje vyravo trijų rūšių pavardės – kilmingiesiems, vidurinio sluoksnio žmonėms ir valstiečiams, o moterys figūravo kaip vyrų priedas. Pasaulyje, beje, tik baltų ir slavų moteriškos pavardės skiriasi nuo vyriškų. Mano galva, lietuviai labai prisirišę prie savo pseudovertybių, kas dažnai tėra kilpa ant kaklo. Tai gal dar darykime kaip indės ir ištekėjusios klijuokimės lipdukus ant kaktos? Mažai skiriasi nuo telyčių žymėjimo karvių fermose.

Mergautinės moterų pavardės Lietuvoje yra blogis, provokuojantis diskriminaciją ir lyčių nelygybę.

Buvau ištekėjusi, po vedybų prisiėmiau vyro pavardę, kurią po skyrybų būdama dar naivi dvidešimtkažkeliametė sentimentų genama atsikeičiau atgal į mergautinę. Supratusi savo klaidą, vėliau savo pavardę modifikavau ir pritaikiau savo skandinaviškai aplinkai ją paversdama tarptautine, lengvai ištariama ir rašoma, tad dabar esu jums žinoma kaip Vlada Dapkos.

Taip, nuostabu – Lietuvoje turime krūvas moterų politikių, vadovių, kurios yra gerbiamos ir vertinamos, bet koks moterų statusas yra eilinėje aplinkoje, o jeigu dar ne didmiestyje? Dažnai žymiai žemesnis negu vyrų. Aš suprantu, kad tai yra skaudu ir neteisinga, bet jau ne kartą esu sakiusi, kad aplinka dažnai leidžia sau jus vertinti ne tik pagal jūsų išvaizdą, darbą, svorį, vyrą, bet taip pat ir pagal jūsų pavardę. Jūs neprivalote nuolankiai ir be diskusijų prisiimti primestinę antifeminizmo naštą sau ant gležnų pečių.

Gūdus 2003 metai, Oslas, Norvegija. Glaudžiai bendravau su viena norvegų pora – jie buvo susituokę, tačiau turėjo skirtingas pavardes, moteris naudojo savo mergautinę – kuri turbūt, nereikia ir aiškinti, Norvegijoje neišduoda šeimyninio statuso. Jų du bendri vaikai buvo per brūkšnelį vadinami abiejų tėvų pavardėmis ir iš to niekas nedarė problemų. Patys vaikai suprato esantys abiejų tėvų produktai, ir dėl jų pavardžių niekas niekada neturėjo problemų.

Šlovė Bunkei, Sakalei ar Lapei (čia įsirašykite savo pažįstamos jums įdomios moters pavardę), nes jos jau suprato tai, ko iki šiol dar nesupratote jūs: moterys su mergautinėmis pavardėmis gali, o dažnai ir patiria diskriminaciją.

Tą patį suprato ir VLKK, todėl jau apie porą dešimtmečių yra leidžiama tapti Bunkėmis ir Lapėmis. Tik kiek moterų naudojasi tokia galimybe? Ką daryti toms, kurios neteka? Aš sakyčiau, eiti ir skubiai susitvarkyti reikalus.

Suprantu ir pateisinu nė karto užsienyje nebuvusias ar labai konservatyviai auklėtas mergaites ir paaugles. Bet šiais laikais užsienyje yra lankęsi ar gyvenę didžioji dalis gyventojų, todėl man sunku suprasti sprendimą išlaikyti lietuvišką mergautinę pavardę užsienietiškoje aplinkoje. Juk dėl to kyla krūva problemų: jūsų pavardės garantuotai niekas neištars ir iš jos prikurs begalę patogių variacijų; jūsų pavardės niekas niekada nemokės taisyklingai rašyti, dėl ko gali įsipinti problemų ir oficialiuose dokumentuose, kuriuos reikės nešti taisyti; užsienyje niekas to nesupras ir apskritai niekam nerūpi jūsų lietuviškumo paveldas, bankūchenai ir cepelinai ar tai, kad mūsų kalba yra seniausia Europoje. Žmonės gali tik iš mandagumo palinkčioti galva, bet aš jums duodu ranką nukirsti, kad apie jūsų šaknis jiems yra neįdomu klausytis.

Man parašo mano skaitytoja Rūta Maria Jurkevičiūtė, lietuvaitė, gyvenanti Graikijoje. Teiraujuosi Rūtos apie jos pavardę. Ir ji atsako: „Mano pavardės neištaria, bet labai vertinu, kai matau žmonių pastangas kuo taisyklingiau ją ištarti. Mergautinę pavardę pasirinkau pasilikti, nes nesuprantu noro keisti savo tapatybę sulaukus tam tikro amžiaus. Pavardės keitimas – tapimas kitu žmogumi.“

Būtent! Apie ką aš jums čia, mielos moterys, išsijuosus trimituoju – nebijokite išsinerti iš savo seno lietuviško kompleksuoto rūbo ir tapkite atnaujinta emancipuota savęs versija. Pasikeitimai visada atveria duris naujoms patirtims, o gal net keičia ir transformuoja likimą. Aš nesuprantu, kodėl taip įsikandus reikia laikytis tradicijų, primestų visuomenės.

Berašant tekstą supratau – lietuvės yra baisiai nepratusios prie to, kas pasaulyje yra vadinama self-branding (savo asmeninio prekės ženklo kūrimas).

Viskas, kas susiję su jumis viešojoje erdvėje, yra jūsų įvaizdžio dalis. Pavyzdžiui, skaitydamos mano tekstus jūs net nenutuokiate, kokia ir kodėl aš esu iš tiesų, nes turiu kruopščiai sukūrusi savo viešą įvaizdį, kurio nuosekliai laikausi viešumoje ir socialinėje medijoje: toks jis man patinka ir duoda rezultatų. Lietuvaitės, man regis, šitame laikmetyje vis dar neišmokusios ir nesijaučia patogiai manipuliuoti aplinka. Jūsų pavardė yra tik vienas būdų tai daryti. Savo vardus ir pavardes jūs galite modifikuoti kaip panorėjusios, kaip ir savo išvaizdą, svorį, stilių – visą įvaizdį.

Atsimenate tą „Draugų“ seriją, kurioje Phoebe pasikeitė savo vardą į Princess Consuela Banana Hammock, o jos draugas į Crap Bag? Laisvame pasaulyje galite rinktis, ką norite.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt