Įstojau į kūrybines industrijas. Likimas pasuko mane šia linkme, nes, matyt, teatrui dar nebuvau pilnai pasiruošusi arba turėjau išmokti kitų gyvenimiškų dalykų, sutikti tam tikrus žmones ir pirmiausiai padaryti kitus darbus.
Tada teatras pats mane susirado. Gavusi pasiūlymą iš draugo, nuėjau pabandyti. Ne studijuoti, o lankyti teatro studiją. Viskas prasidėjo, aišku, ne taip, kaip įsivaizdavau. Žinojau, kad nepulsim statyti spektaklių ar kurti personažų, dramatiškai kritinėti ir verkti scenoje. Manęs paprašė „išvaikščioti“ scenoje savo kambarį. Mintyse buvo „kąąą???“. Išvaikščiojau vieną, antrą, gal ir trečią kartą. Dar kitą dieną. Po to sekė daugybė kitų „įdomių“ pratimų, kurie palaipsniui tapo tokie laukiami. Ir prozų mes neskaitydavom. Mes jas rėkdavom, keikdavom ir panašiai...
Kai prasidėjo etiudai, ateinant į repeticijas turėdavom „kišenėje“ turėti bent po 5, dėl visa ko… Kažkodėl man vis tekdavo vaidinti barbes, palydoves ir panašias veikėjas. Vieną kartą jau gana piktai paklausiau: „Kodėl man visada tokie personažai?“. „Todėl, kad tu tokia nesi“. Toks atsakymas, aišku, nuramina, nes kai susigyveni su tokiomis veikėjomis, pradedi galvoti „gal čia aš tokia ir esu?“. Sunku vaikščioti taip, kaip paprastai nevaikštai ir kalbėti kitaip, galvoti kitaip. Išieškoti. O svarbiausia po to paleisti. Kaip ir gyvenime. Kai ateina laikas – paleisti ir tada pradėti kažką kita.
Atsimenu, buvo etiudas, kuriame vaidinau tigrę. Kiekvieną dieną įsijungusi Youtube vaikščiodavau riaumodama ir stebėdavau jos sėlinimus. Buvau tigrė. Tada praėjo laikas ir aš – jau nebe ji. O tada praėjo dar šiek tiek laiko ir dabar, po dvejų metų lankymo, teatro mano gyvenime kol kas nebėra. Likimas man atsiuntė dar kitų užduočių, kurias turiu padaryti. Aš žinau tai. O tada, tikiuosi, vėl man atsiųs teatrą. Nors gana dažnai pagalvoju, kad kiekvienas mes čia, šioje žemėje, vaidinam. Susigalvojam specialybes, žaidžiam profesionalus. Pabaigiam vienus scenarijus, o tada laukia kiti. Keičiam statusus ir žmones šalia. Namus. Vietas. Šalis. Dažnai improvizuojam.
Viskas visada pasibaigia. Tačiau su jauduliu laukiam, kol vėl kažkas prasidės – kaip ir teatre…
„Yra du būdai gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“, – Albertas Einšteinas.