Tačiau pernai, netikėtai atsiradus progai aplankyti šią šalį, Google paprašiau surasti „Kelionės Japonijoje su vaikais saugumas“ ir perskaičiau daugybę saugiai ir laimingai čia pakeliavusių šeimų istorijų. Lygiai taip pat pagal nuotaiką ieškau „informacijos“ temomis „Raudonojo vyno žala“ ir „Raudonojo vyno nauda“. Kartą, negalėdama nustoti valgiusi, taukuotais pirštais Google surinkau „Bulvių traškučių nauda sveikatai“. Tai buvo turbūt vienintelis kartas, kai Google man visiškai nepritarė.

Dar neseniai guglinau „bevaikiai žmonės yra laimingesni“, ir Google man ne šiaip sau antrino, bet tiesiog užvertė sentimentalius cypavimus užgožiančia statistika. Didžiausias laimės skirtumas tarp tėvų ir bevaikių porų nustatytas JAV.

Vaikų turintys žmonės dažniau prisipažino esantys nelaimingi, nei vaikų neturintys asmenys. Nors kito panašaus tyrimo metu, atmetus pajamų, išsilavinimo, religijos ir sveikatos skirtumus, tėvų ir bevaikių žmonių pasitenkinimo gyvenimu lygis rodėsi panašus – 90 proc. bevaikių asmenų sakėsi esą laimingi, palyginti su 81 proc. laimingais besijaučiančių tėvų – vis dėlto beveik dvidešimt procentų tėvų jautėsi nelaimingi ir kažin ar juos guodė šią apklausą atlikusio tinklapio vyriausiosios redaktorės Kate Bugbee mintis, kad „atsiradus vaikams pasikeičia ir pats laimės suvokimas“.

Kita vertus, netgi laimingieji tėvai, jei tikrai myli savo vaikus, negali nesutikti su taiklia „The Guardian“ straipsnio antrašte: „Gali būti tik tiek laimingas, kiek laimingas jaučiasi tavo nelaimingiausias vaikas“.

„Bevaikės poros gyvena laimingesnėse santuokose“ – paskelbta atlikus vieną didžiausių žmonių tarpusavio santykių tyrimų Didžiojoje Britanijoje. „Vaikų neturintys vyrai ir moterys yra labiau patenkinti tarpusavio santykiais, jaučiasi labiau vertinami poroje.“ Kuo mėgaujasi bevaikės poros, nesunku atspėti ir be tyrimų: geresniu seksu, įdomesniu kultūriniu gyvenimu (daug tėvų skundžiasi apskritai nebedalyvaujantys jokiame kultūriniame ar socialiniame gyvenime už šeimos ribų), daugiau pinigų, sėkmingesne karjera, tolimesnėmis ir egzotiškesnėmis kelionėmis.

Išsyk prisimenu Indijoje jogos mokytojų kursuose sutiktą žavią porelę: amerikietis fotomodelis Ericas ir laisvai samdoma grafikos dizainerė Dorothea į egzotišką šalį atvyko švęsti tryliktų savo draugystės metinių. Vos pajutusios raumeningo mėlynakio Erico žvilgsnį studijoje raudo ir studentės, ir mokytojos. Raudau ir aš, paslapčia žavėdamasi ne tik Erico raumenimis, bet ir lygia Dorotheos oda, sportiška figūra.

Pirmąkart mama

– Kiek??? – net išsižiojau sužinojusi jųdviejų amžių. Dorotheai buvo keturiasdešimt šešeri, o Ericas po metų ketino švęsti penkiasdešimtmetį...

– Kokia jūsų jaunystės paslaptis? – neatlyžau, prieš tai nuoširdžiai maniusi mus esant beveik bendraamžius.

– Turbūt ta, kad neturime vaikų! – juokėsi jiedu, patys linksmi ir nerūpestingi lyg vaikai.

Dažnai juos prisimenu, vis patikrinu feisbuke, kaip gyvena – iš nuotraukų rodosi laimingi. Vis dar be vaikų. Vis dar švytintys jaunatvišku seksualumu. Beje, kalbant apie seksą, „tėčiai du kartus dažniau linkę skųstis seksualinio intymumo stoka nei mamos.“

Vaiko auginimas, pavyzdžiui, JAV nuo gimimo iki pilnametystės atsieina apie 200 000 JAV dolerių ir vidutiniškai aštuonias valandos „darbo“ su vaiku kiekvieną dieną. Su tokiomis pajamomis ir skirdama tiek laiko galėčiau tapti garsia pianiste ar sraigtasparnio pilote. Tad kodėl kai kurios moterys vis tiek renkasi būti supermamomis? Gal iš baimės, kad nebus „kas senatvėje paduos stiklinę vandens“?

Pasak rašytojos Jen Kirkman, „moters gyvenimo pasirinkimus pasmerkti kaip neteisingus ir sakyti „Ak, bet vėliau tu gailėsiesi, jei neturėsi vaikų“, arba „Aš irgi maniau, kad nenoriu turėti vaikų, kol susilaukiau savo vaiko“ yra tas pats, kas nuėjus į Anoniminių alkoholikų klubo sueigą naujus narius įtikinėti, kad galiausiai, kai pasens, jie norės gerti džiną su toniku ir, jeigu išmoktų tinkamai gerti, galėtų dabar pat leistis į smagią vyno degustavimo kelionę po Napos slėnį.“

O gal, nepaisant racionaliam protui prieštaraujančios logikos, moterys nesiliauja gimdžiusios dėl to, kad, kaip rodo dar vienas atliktas tyrimas, „bevaikės moterys iš esmės gyvenime jaučiasi pačios nelaimingiausios, o motinos laimingesnės už visas kitas tirtas žmonių grupes netgi tais atvejais, kai jų santykiai su gyvenimo partneriu žlunga“ ?

Vaikystėje dažnai klausdavau mamos: „Kodėl tu mane taip smarkiai myli?“ Visada atsakydavo tą patį: „Nes tu esi MANO.“ O man taip norėjosi išgirsti, kad esu ypatinga, kitokia nei visi kiti pasaulio vaikai, nuostabi, kad ji mane mylėtų bet kokiu atveju, net jei manęs niekada anksčiau nebūtų sutikusi ir staiga pamatytų žaidžiančią kaimynų kieme – tada pamiltų iš pirmo žvilgsnio ir pagrobtų, kad tik galėtų būti mano mama. Bet ji mylėjo, nes pagimdė. Tad, nors augau lepinama ir giriama, visada žinojau, kad pagrindinė tėvų meilės priežastis buvo „kraujo šauksmas“.

Nes esu artimiausia jų pačių genetinė replika, todėl būtent dėl manęs jie yra labiausiai linkę paminti asmeninius interesus ir elgtis altruistiškai. Nes aš jiems suteikiu nemirtingumo viltį: kad po tūkstančių metų, kai jų pačių kaulai jau bus pavirtę į dulkes, kažkur po pasaulį galbūt bastysis žmogus su lygiai tokia pat išraiškinga nosimi, kokią turėjo mano tėtis, arba kas kartą susigraudinantis dėl sentimentalių smulkmenų ir reportažų apie gyvūnus per žinias, kaip tai kasdien darė mano mama.

Argi tai nėra pats savanaudiškiausias dalykas pasaulyje? – klausdavau baruose pūsdama dramatiškus dūmų kamuolius. – Pagimdyti savo mažytę kopiją ir lepinti ją iki išprotėjimo. Nes tai yra tavo paties tęsinys...

Rūkiau po pakelį cigarečių per dieną. Buvau įsitikinusi, kad neturėti vaikų yra didesnis žygdarbis nei jų turėti. Nes gimdydama, užuot gelbėjusi pasaulį, renkiesi mylėti savo kraują. Užuot įsivaikinusi kito žmogaus jauniklį ar priglaudusi dvidešimt benamių kačių, imi tiesiog dievinti snargliuotą mini „aš“.

Susitikinėjau su vyrais, su kuriais buvo labai linksma, bet jie buvo visiškai netinkami tėvystei. Bijojau, kad net susilaukus kūdikio man nepavyktų jo pamilti labiau, nei mylėjau save. Dar labiau bijojau, kad pavyktų.