Aš dvidešimt metų atstovauju Lietuvos vardą užsienio žemėse, vežiau čia ne vieną užsienietį, esu slankiojusi su jais privalomuosius turus po Vilniaus Senamiestį ir Gedimino pilį ir noriu jums kai ką pasakyti – nustokite galvoti, kad sėdite ant aukso skrynios. Gal kiek padėtų teisingos informacijos apie šalį skleidimas – man, pavyzdžiui, jau iki gyvo kaulo nusibodę nuolankiai ir atkakliai kaip mantras kartoti ir aiškinti tą patį per ta patį: ne, mūsų gimtoji kalba nėra rusų, ne, lietuvių kalba net iš tolo nėra panaši į rusų, ne, mes nesuprantame latvių kalbos išskyrus atskirus žodžius, taip, mes buvome sovietų sudėtyje daug metų ir dėlto esam stipriai traumuoti, nukentėję, sovietizuoti, supresuoti ir baisiai bijom psichiatrų ir psichologų, daugmaž taip, kaip jūs savo skandinavijoje bijote rusijos. Taip, mūsų gamta yra daug kur nepaliesta.

Lankydamasi Lietuvoje su Anders, aš ir vėl po daugelio metų dalykus mačiau jo akimis. Kada į Vilnių pirmąkart, kokiais 2006 m., atskraidinau savo tuometį vyrą užsienietį, nusivyliau paleidusi jį vieną į miestą, nes jį maustė į kairę ir į dešinę kas tik netingėjo ir turėjo fantazijos tai daryti: pavyzdžiui, nulupo dvidešimt tuomet dar Litų už kavos puoduką labai centrinėje Vilniaus kavinėje. Dabar reikalai yra kur kas labiau pasitaisę.

Mes su Andersu daugelių atvejų patyrėme labai puikų aptarnavimą, angliškai su mumis daugiau kalbėjo, negu nekalbėjo.

Andersas čia tikrai dar sugrįš su žmona ir eis darkart valgyti Kijevo kotleto į restoraną „Neringa“ (jis taip pašėlo iš džiaugsmo nuo šio nacionalinio ukrainiečių patiekalo, kad, man regis, tąnakt jį sapnavo), ilgais vakarais vaikščios po Vilniaus Pilies gatvę, pasėdinėdamas skirtinguose restoranuose ir baruose, apsipirkinės prekybos centruose ir šlifuos Gedimino prospektą.

Tai, kad galime tokiu būdu kelti Lietuvos ekonomiką ir leisti jiems pas mus leisti savo uždirbtus pinigus yra nuostabu. Turime suteikti jiems puikaus lygio aptarnavimą.

Iki kada, klausia manęs Andersas, dirba parduotuvės? Iki devynių, sakau. Ir sekmadieniais? Taip, ir sekmadieniais. Andersas sužavėtas. Savaitgaliais net ir prestižiškiausi Stokholmo prekybcentriai skuba užsidarinėti trečia–ketvirtą valandą popiet (tiesa, mes dabar turime Mall of Scandinavia, kuris sukaltas labiau pagal amerikeičių koncepciją ir veikia ilgai, ir savaitgaliais, ir per šventes).
Pravažiuojam apgriuvusius, pobaisius medinius namus tiek Vilniuj, tiek Kaune – klausia manęs, ar čia paveldas? Taip, sakau, paveldas, arba tiesiog neranda savininkų, ir negali be sutikimo nugriauti. Ar žmonės juose gyvena, akivaizdžiai tvardydamas savo nuostabą o gal ir išgąstį, klausia manęs jis. Patyliukais džiaugiuosi, kad nevažiuojam pro tokius Kauno rajonus kaip Panemunė (pro Aleksotą trumpai prasilėkėme) ir kad jis nemato tų baisaus sovietmečio palikimo – mūsų šešiolikaaukščių, kur įėjus į laiptinę, tvoskia šiukšlėmis, ir, niekada nebūna veikiančios lemputės ir tu ten sukis kaip nori, kojos nenusilauždamas.

Vilnius, Šv.Kazimiero bažnyčia

Pro langą parodau jam savo gimtą Kauno rajoną – Kalniečius, jis tik mandagiai linktelėjo, nekomentavęs. Švedijoje jie išmokyti gerbti visų aplinkinių kultūrą ir kilmės šalis. Atsimenu, regis, devyniasdešimt pirmuosius, kada į Kauną atvyko Popiežius, ir mes kartu su tūkstančiais buvome išsirikiavę Savanorių prospekte nuo Muravos link dabar nugriauto Kalniečių prekybos centro, nešini mini trispalvėmis, ir aš tuomet, kaip devynmetis vaikas, galvodavau, ar patiks Popiežiui tas mūsų Kaunas, ar pakankamai jis tvarkoj, nes tuomet turėjau įskiepytą dažnam lietuviui būdingą neurotišką kompleksą įtikti ir patikti, ir kad mus paglostytų ir kitokia forma validuotų. Mažai aš tuo metu suvokiau, kad Kaunas, neperšaunamais stiklais automobilyje važiuojančiam Popiežiui, nors ir turėjęs kažkokia sentimentalią vertę, reiškė tik dar vieną darbinę kelionę, tašką B tvarkaraštyje, vietą, kurią reikia pagal protokolą ir suplanuotus darbus aplankyti, ir kad jis greičiausiai neturi laiko analizuoti, ar jam ta vieta patinka, ar nepatinka.

Daugmaž taip mato verslo keliautojai Lietuvą. Jie gali iš mandagumo ar tam tikrų hobių pasidomėti mūsų istorija, ar, kaip Andersas, kalbinti vietinius, bet tai yra viskas.

Baikite tikėtis ir reikalauti iš jų daugiau. Tai yra naivu.

Vynų Andersas nedegustavo, desertų ir visokių kepyklėlių, kaip dažnas vyras, nemėgsta, apsipirkinėjo prekybos centre, kur kiek sutrikusios mergaitės nešė jam skirtingų spalvų marškinėlių pasirinkimus ir džiaugsmingai kreipdavosi į mane, kad pavertėjaučiau.

Į išluptų plytelių centrą Kauno senamiestyje jis eiti nepanorėjo, bet ne dėl to, kad būtų matęs tą kraupų išlaupytų plytelių, sulyto smėlio, išsikišusių laidų vaizdą ir nebūtų norėjęs nusilaužti kojos, kas šiaip jau yra reali rizika, o dėl to, kad jį vienam vakarui pilnai tenkino Laisvės alėja ir aplink nuogo bičo skulptūrą sutelkti restoranai ir barai.

Keletas dalykų, kuriuos aš privalomuoju būdu Lietuvoje tobulinčiau:

Eskalatoriai: taip, kaip jūs stovite Lietuvoje ant eskalatoriaus, nestovima. Stovima yra dešinėje eskalatoriaus pusėje (kai kuriose šalyse, Tokijuje, Londone – kairėje), o kairioji pusė yra paliekama skubantiesiems ir/arba hiperaktyviesiems. Tokia ir yra eskalatoriaus prasmė, misija ir tikslas. Ne blokuoti kelią, o jį užleisti skubantiesiems, kaip jūs ten visi kaip pagal komandą ir susitarimą darote. Pasakykite „atsiprašau“, sakote ir praleis? Žiūrėkit, čia kaip autostrada, laiko „prašau atsiprašau“ nėra, yra greitoji juosta, ir aš ja noriu judėti.

Muzika

Kas ten per čiastuškinė kultūra, kur kiekvienoj parduotuvėlėj sujungti visokie aštuoniasdešimtųjų hitai, ir smegenis gręžia atkakliai ir nuosekliai, kaip nedidelis chirurgų pjūkliukas audinius pjauna? Aš nieko prieš lengvą muzikinį foną, bet fonas Lietuvoje dažnai būna prievartinis, su savo bumčikais. O jūs nenorit kaip skandinavai pabūti tyloj su savo mintimis, ar tai jus gąsdina? Taip, iš pradžių gali būti keista – girdisi natūralus aplinkos triukšmas, šurmuliavimas, pokalbių nuotrupos. Bet jis labai gerai veikia nervų sistemą, be to, visada galima vaikščioti su ausinėmis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt