Niekada nemėgau „Mažojo princo“. Nesupratau tos knygos sėkmės, man ji atrodė banali ir pačia blogiausia prasme infantili. Tyrą vaikiškumą aš mėgstu, juk mėgstu pasakas. Bet man ji pasirodė kaip suaugusio infantilo rašyta knyga – o už tokius man nebūna baisiau.
O dar – vienas mano mylimas aktorius kažkada yra pasakęs, kad žmonėms nereiktų pažinti savo herojų. Ar rašytojų, ar tapytojų, ar dainininkų. Nes nusivils. O taip garantuotai įvyks, nes, visų pirma, jie tik žmonės. O visų antra – dažnai ir labai problemiški žmonės. Ir pažinus – su ta pačia meile mėgautis jau nebepavyks. Tai tiesa, vienos lietuvių rašytojos, kad ir kiek ji būtų giriama, gerbiama ir liaupsinama, knygų negaliu prisiversti nuryti. Stringa raidės gerklėje, atsimenant jos spaudoje nematomą asmenybės pusę. O būčiau skaičiusi ir džiaugusis kartu su visais, jei nebūčiau iš arčiau pažiūrėjusi.
Tiesa ir tai, kad labai daug mūsų mylimų menininkų iš tikrųjų yra nepakenčiami. Silpnavaliai, pataikaujantys savo silpnybėms, kaprizingi, manipuliuojantys, neužtikrinti savo verte, todėl aršiai besiginantys. Štai, kodėl man be galo nepatiko skaityti apie Salvadorą Dali, nes priimti, kad genialus tapytojas buvo toks niekingas emocinis vargeta, sudėtinga. Vien skaityti apie jį erzina – tai kaip šalia jo gyventi?
Vokiečių rašytojos Sophie Villard knygą „Ponia Egziuperi ir dangaus žvaigždės“ man padovanojo leidykla. Pati išsirinkau iš siūlomų mėnesio naujienų. O kaip taip nutiko, sunku paaiškinti, nes dabar atrodo, kad sveiku protu aš jos nesirinkčiau. Žinoma, knyga Goodreads platformoje įvertinta solidžiomis 4,3 žvaigždutėmis iš 5 – gal tai sugundė? Nes visa kita – taip toli nuo to, kas man patinka.
Kūrinį galima pavadinti rašytojo Antuano de Sent Egziuperi žmonos, Konsuelos, biografija. Žinoma, tai tik jos gyvenimo iškarpa – nuo dienos, kai ji sutiko būsimąjį vyrą, iki dienos, kai jis dingo be žinios II Pasaulinio karo metu.
Kadangi taip sutapo, knygą skaičiau pietinėje Prancūzijos dalyje, kur ir vyko didelė dalis viso knygos veiksmo, tai, žinoma, suteikė savitos magijos. Bet vis dėlto didesnę dalį laiko tiesiog dūsavau – ar gyvenime man neužtenka savų reikalų, kad skaityčiau šitas tuštybes apie dar vieną emociškai nesubrendusį infantilą – poną Egziuperi?
Stipriuoju knygos ramsčiu man pasirodė istorinis karo kontekstas, kuris iš tiesų aprašytas įdomiai. Knygos silpnybe man rodėsi dalies kontekstų išbraukimas: tiek kai kurie Egziuperi darbai ir talentai, tiek jo meilužės asmenybės įvedimas tik prošmėžiais. Knyga Konsuelą daro meile, prie kurios Egziuperi vis grįžta, kaip laivai grįžta į uostą, ji čia buvo tarsi namų atitikmuo, tačiau realybė ta, kad meilužė iš gyvenimo nebuvo dingusi iki paskutinės dienos. Jis buvo tiesiog per silpnas ir infantilus apsispręsti.
Visa laimė, kad „Mažasis princas“ man niekada nepatiko. Kitaip po šios knygos į jį nebegalėčiau žiūrėti su meile. Bet kadangi niekada tos knygos vertės nesupratau, ji, iš arčiau pažvelgus į Egziuperi asmenybę, liko kur buvusi.
Reikia pripažinti, kad tokio tipo knygos yra visai ne mano stilius ir skonis. Erzino mane toji prancūziškoji ir ispaniškoji XX amžiaus meno grietinėlė, trūkstanti atsakomybės ir važiuojanti ant savo narciziškumo, erzino tas dramatiškas jausmingumas, kurį transliuoja emociškai infantilūs žmonės, isteriją ir dramą maišantys su meile. Tačiau knyga tai – nebloga.
4 žvaigždutės iš 5. Išgersiu stiprios kavos gurkšnį šįvakar už nelaimingą ponios Egziuperi gyvenimą. Ir jei mėgstate tokį žanrą, tokią stilistiką, tikrai jums rekomenduoju.
