Kodėl ji jaučia tokią didžiulę pareigą spjaudytis bespalviais komentarais? Greičiausiai vis tik tai yra susiję su pavydu. Nenoriu skambėti arogantiškai, tačiau esu įsitikinusi, kad aš truputį daugiau veikiu nei ji/jos, truputį labiau nebijau žiūrėti baimei į akis ir daryti dalykus, truputį labiau esu entuziastinga ir truputį labiau esu laiminga, kad gyvenime tiksliai supratau, ką noriu ir ką privalau daryti – įkvėpti žmones nebijoti būti savimi.
Iš vyrų pusės komentarų taip pat sulaukiu, bet jie kitokie. Būna neadekvačių, tačiau juose aš nejaučiu to sumauto pavydo, kad aš daug veikiu. O būtent iš moterų, kartais jaučiu tą neapykantą skirtą man, kad aš esu laiminga ir dėkinga pagaliau atradusi save. Turbūt jau kažkada minėjau, kad esu sulaukusi tam tikrų pastabėlių iš moterų, tokių kaip, jog aš ištekėjusi už darbo ir antra, kai pagimdys, tai pasibaigs čia jai visi veikimai.
Neįtikėtinas palaikymas, ane?
Visgi, moterys, mano manymu, turėtų mokytis palaikyti viena kitą. Aš visada džiaugiuosi, kai matau moterį daug veikiančią, kiek pati galiu, tiek skatinu moteris imti ir realizuoti save, kad ir kokia tai veikla bebūtų. Džiaugiuosi, kad yra pagalbos linija į kurią gali paskambinti tik moterys ir kalbėtis su kita moterimi, kuri ją supranta. Džiaugiuosi, kad yra Vilniaus moterų namai, kuriuose teikiama pagalba moterims, nukentėjusioms nuo smurto. Kokia aš laiminga esu, kad kuriasi vis daugiau ir daugiau organizacijų, renginių, parodų, kuriose moterys yra skatinamos imtis „netradicinių“ veiklų. Štai kas yra palaikymas, o tie skreplėti komentarai po mano tekstais ar tiesiai man į akis, nėra palaikymas.
Skaičiau tekstą „TopResume“ apie tai, kodėl moterys viena kitos nepalaiko darbe ir šio straipsnio autorė Ronda Suder sako: „Jeigu norime lyčių lygybės, pirmiausia turime pradėti vieną kitą vertinti kaip lygiavertes. Nes iš tiesų, mes, moterys, dažnai skundžiamės apie tai, kaip vyrai su mumis nepagarbiai elgiasi. Būna visaip, aišku. Bet, o kaip mes, elgiamės viena su kita?“
Mane erzina, kad moterys apkalbinėja vieną kitą, mane erzina tai, kad jeigu įmonei vadovauja moteris, kitos moterys ją daugiau apkalbinės nei įmonės vyrą direktorių. Mane ima įsiūtis, kad jeigu moteris įmonės vadovė, tai ji su kitomis moterimis, o gal net su vyrais darbuotojais, gali elgtis itin sumautai (neabsoliutinu). Mokyklose toks atvejis yra dažnas. Prisimenu, kai iš vienų mokymų išėjau su kolege iš kitos mokyklos, ji klausė, ar jūsų mokyklai vadovauja vyras ar moteris? Pasakiau, kad vyras. Sako, tai tu džiaukis, nes mano moteris, neįmanoma su ja susikalbėti. Taip neturėtų būti. Taip tiesiog neturėtų būti. O dar žinai, tas kerštas? Aha. Beklausant vieną lietuvišką tinklalaidę išgirdau pasidalinta istorija, kad viena moteris kitai moteriai padarė viena, tai ta kita jau galvoja didžiulį keršto planą. Meh, kokia nesąmonė.
Tad kaip palaikyti vieną kitą?
Rimtai, būk nuoširdi
Suklydo kita moteris? Nesvarbu kur – darbe ar santykiuose. Būk nuoširdi ir pasakyk, kad greičiausiai suklydai, turi(m) kažkaip išsrėbti klaidą. Ir tai nereiškia, kad kitą moterį tu turi užsipulti dėl padarytos klaidos. Ei, mes, juk visi ir visos esame žmonės, visi ir visos klystame kiekvieną mielą dieną. Kiekvieną mielą dieną. Tik svarbiausia, būk nuoširdi. Aš esu sutikusi moterį, kuri man šypsojosi ir gražius žodžius į akis pasakojo. Už akių? Pati žinai, bespalvės apkalbos. Tai skaudina. Būk nuoširdi, sakyk tiesą.
Nusipurtyk nuo savęs norą apkalboms
Liežuvavimas tavęs nepadarys geresnės prieš kitus, anaiptol. Apkalbant kitą žmogų tu iš savęs skleidi neigiamą žinutę apie save. Sąmoninga(s) žmogus, kuri(s) dirba su savimi, eis kuo atokiau nuo tokių žmonių, kurie liežuvauja apie kitus ir kitas. Neliežuvauk.
Nesilygink
Nepagrįstai kritikuojame tada, kada pačios (net ir patys) jaučiamės nepilnavertės ir nepilnaverčiai. Prisimink, kad tavo gyvenimas yra tavo gyvenimas, jos gyvenimas yra jos gyvenimas. Ir tie abu gyvenimai yra geri, nes jūs juos turite. O dar ir abi gavote galimybę jį kurti taip kaip norite! Tad kurk savo gyvenimą, dirbk dėl savęs su savimi, kad būdama su savimi jaustum pačius geriausius jausmus. Tik būdama su savimi taikoje, ramybėje (vau, kaip romantiškai čia parašiau), nustosi lygintis su kitais, nes būsi sukūrusi šį tą vertingo sau.
Apkalbas apie kitą moterį stabdyk
Išgirdai mokykloje, darbe bet kur, apkalbant tau pažįstamą moterį? Priėjus prie tų žmonių, pasakyk kažką pozityvaus apie tą žmogų, kuri(s) yra apkalbama(s). Taip priminsi žmonėms, kad apkalbinėti – nieko gero. Šis patarimas turbūt tinka ir vyrams, ir moterims. Tik kad apkalbos dažniausiai siejamos su moterimis ir turbūt, kad ne be reikalo.
Dalinkis, nukreipk
Sužinojai gerą darbo pasiūlymą? Pasidalink su ta moterimi, kuri galbūt kaip tik dabar ieško tokio pasiūlymo. Be jokio pavydo, be jokios pagiežos, kad jai gali pasisekti. Tiesiog imk ir nusiųsk tą skelbimą, džiaukis, kad kitai gali padėti.
Nedaryk prielaidų
Aha, nedaryk prielaidų ir neieškok priežasčių, kodėl ji elgiasi vienaip ar kitaip, nes patikėk, ji turėjo savų priežasčių, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Jeigu tau įdomu, kodėl ji būtent šitaip elgėsi ar elgiasi, paklausk, bet nespėliok ir svarbiausia, surprise surprise (staigmena, – Delfi), neliežuvauk spėliodama, kodėl kita moteris pasirinko būtent tą vyrą, kodėl nusprendė būtent tada gimdyti, kodėl apsirengė būtent šitaip, o ne kitaip, kodėl pasirinko būtent ten siekti karjeros, o ne kitur.
Ir pabaigai, noriu pasidalinti viena istorija iš savo istorijos mokytojutės archyvų ištrauktą apie moterų einančių vieną už kitą ir su viena kita, jėgą.
„Aplink sukilimo vėliavomis plevėsuojančius du barakus sustojo keturių tūkstančių susikabinusių už parankių gyvas kalinių vainikas. Tarp dviejų barakų buvo suguldytos senutės ir ligonės. Kitos moterys skandavo: „Laisvė ar mirtis! Šaudykit!“ Taip jos ir pasitiko gaisrines mašinas ir kareivius, apsiginklavusius kastuvėliais ir kirvukais. Moterys buvo mušamos, kapojamos kirvukais, bet nenustojo šaukti „Šaudykit, laisvė arba mirtis!“, užkimo, sušlapo, visą rytą lijo lietus, sužeistosios dejavo. Iš miesto ir tundros aplink visą lagerį žiojėjo kulkosvaidžių vamzdžiai. O gyvas 4 tūkst. laisvės vainikas stovėjo ir laukė savo baigties.“ (Žymiosios XX a. Lietuvos moterys, Ona Voveraitienė). Šią istoriją ištraukiau besidomėdama Irenos Martinkutės-Smetonienės biografija, o sukilimas apie kurį aprašiau, vadinasi Norilsko sukilimas. Jį sukėlė tremtinės, kurios buvo ištremtos pirmosios sovietinės okupacijos metais už tai, kad vienaip ar kitaip dalyvavo kovoje už šalies laisvę.
(Tai, kas ten sakė, kad moterys silpnesnioji lytis?)
Ši istorija įkvepia mane pačią tikėti, kad pradėjusios pirmų pirmiausia lyginti savo daržą, išlyginsim ir visą lyčių nelygybės daržą.
Sekite Mariją Instagram.