Lietuvių šachmatų žvaigždė Viktorija Čmilytė-Nielsen prisipažįsta, jog ir pati daugelį metų turėjo sėkmę nešantį talismaną. Koks jis? Apie viską sportininkė pasakoja neseniai leidyklos „Eugrimas“ išleistoje autobiografinėje Viktorijos knygoje „Tarp juoda ir balta“.
Ištrauka iš knygos „Tarp juoda ir balta“
Pastebėjau, kad dažnai šachmatininkai yra prietaringi. Lengva tokiam tapti, kai tavo laimėjimą ar pralaimėjimą kartais lemia priežastys, kurių racionaliai nepaaiškinsi. Sėkmei šachmatuose tenka nemažas vaidmuo, tik reikia pripažinti, kad ji susideda iš labai konkrečių dalykų: talento, žinių, susikaupimo.
Tačiau net ir profesionalai dažnai laikosi savotiškų ritualų. Pavyzdžiui, eidami žaisti partijos stengiasi laikytis to paties maršruto, kaip ir prieš vakarykštę laimėtą partiją. Gal šįkart dvikovą sugebėtų laimėti net ir pakoregavę pasivaikščiojimų maršrutą, bet nebūdami tuo tikri nesiryžta rizikuoti. Ir jaučiasi saugesni, tvirtesni.
Nebesistebime per varžybas matydami nesiskutusius arba vis tuos pačius drabužius vilkinčius šachmatininkus. Jie pasikliauja prietaru: kai sekasi, nevalia nieko keisti. Rengdamiesi itin svarbiai partijai šachmatininkai nebijo pasirodyti keisti ir juokingi. Psichologinis komfortas jiems svarbiau už viską.
Vienintelis įrankis, kurį naudojame partijos metu, yra rašiklis. Laimėjęs partiją dažnas šachmatininkas tą tušinuką saugo kaip savo akį, manydamas, kad būtent jis lėmė sėkmę. Kartais nutinka atvirkščiai. Sėdusi prie šachmatų lentos šachmatininkė rankinėje turi vienintelį rašiklį, kuriuo naudodamasi pralaimėjo kelias pastarąsias partijas. Kai ji ir vėl patiria nesėkmę, visą kaltę suverčia jam. Ir kaip gali netikėti daiktų galia?
Per varžybas dažnai sureikšminame kiekvieną detalę. Racionaliai to nepaaiškinsi. Nors iš tiesų viskas paprasta. Šachmatuose labai svarbu nusiteikimas, pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimą dažnai lemia, atrodytų, nereikšmingi dalykai. Žinau tai iš patirties.
Jei, pavyzdžiui, ateini žaisti nespėjusi pasikartoti varianto arba vilkėdama nepatogią palaidinę, tai trukdo susikaupti. Iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir gerai sekasi, tačiau pamažu žaidimas ima griūti, taigi dvikovą pralaimi. Kai jauti menkiausią diskomfortą dėl nepatogaus drabužio, nemalonaus žodžio, išgirsto prieš pat partiją, susikaupti būna sunkiau. Pašalinės mintys nuolat blaško dėmesį.
Daug metų turėjau talismaną. 1992-aisiais pirmą kartą dalyvaudama pasaulio vaikų šachmatų čempionate Duisburge, mažos žaislų parduotuvės vitrinoje išvydau labai gražią lėlytę. Jos vardas buvo Katrin. Ne vieną dieną prašiau mamos, kad nupirktų, ir pagaliau pasiekiau savo. Nuo tada ją veždavausi į visas varžybas. Per daug metų ji labai pavargo, išbluko, nusitrynė.
2006-aisiais, jau pati turėdama vaikų, nutariau nebevarginti savo lėlės kelionėmis. Iš pradžių jos trūkdavo. Kai žaisdavau sunkias partijas, vis pagalvodavau, kaip dabar ji man praverstų. Pradėjusi gilintis į sporto psichologiją suvokiau, kad iš tikrųjų man trūkdavo ne lėlytės. Tiesiog norėjosi pastiprinimo iš šalies, patvirtinimo, kad visą darau teisingai. To galima pasiekti įvairiais būdais. Prisirišimas prie daiktų – fikcija. Taip galima labai greitai tapti prietarų vergu.
Apsistatęs tokiais simboliniais daiktais jautiesi patogiai ir saugiai. Tačiau jei nori tobulėti, privalai išeiti iš komforto zonos ir nesibaiminti naujų iššūkių. Pokyčiai būtini, antraip užsisėdėsi vienoje vietoje ir nebepajėgsi pasivyti laiko.
