Aplinkos ir socialinių tinklų spaudimas, rodyti mielus, tobulus vaizdus, taip transliuojant savo sėkmę, viena vertus, įtraukia, kita vertus, iššaukia priešingas trokštamoms reakcijas. Bet tikrai nepadeda.
…Gražiai išstatyta, tobulu rakursu įamžinta šeimyna kartu su išpuoštais gyvūnėliais stilingame, prabangiame ar prabangiai stilingame interjere…
…Atostogos prie svaiginančio mėlynumo jūros-vandenyno, kuris persišviečia per vėjo plazdenamą šalį, it tyčia derantį prie išnuomoto kabrioleto…
…Mažučiame šeimos restorane degustuojamas absoliučiai unikalus patiekalas, kitiems nepasiekiamas, nes kadaise dar promočiutės perduotas vyriausiai dukrai kažkur x-landijoje…
Tai užkrečiama. Tokių įrašų, kalbų daugėja. Gerai, jei jų įgyvendinimui nepuolama į greituosius kreditus (puolama, dar ir kaip…). Tačiau žinojimas apie režisuojamą realybę verčia skeptiškai žiūrėti į panašaus pobūdžio tiražuojamus vaizdus. Nes tikrumo juose kiek ir zuikio dainuškų: daikteliai skolinti, santykių grožis suvaidintas.
O knygos? Perkamiausiųjų dešimtuke tikrai rasime sėkmės istorijas ar modelius jai pasiekti, pvz. „Penki žingsniai sėkmei“, tačiau vargu ar aptiksime „Ko aš išmokau iš trijų žlugusių santykių“. Kartą Kaune, įkliuvusi į kamštį, – taip, ir Kaune jų būna – man nuskilo puikus taksi vairuotojas. Pasakojosi apie jam gresiantį aštuntą (!!!) bankrotą. Dalis jų įvyko ne Lietuvoje. Jis galėtų būti vertingos knygos „Ko aš išmokau bankrutavęs aštuonis kartus“ autorius, jei rastų laiko kuo objektyviau išanalizuoti ir aprašyti savo patirtis.
O mokslas?
„Mokslas, o ypač akademinė jo versija, niekada nemėgo neigiamų rezultatų, o ką jau kalbėti apie savo ribotumo pripažinimą ir viešą jo garsinimą“, – rašo Nassimas N. Talebas. Itin reta, kad disertacija būtų rašoma paneigti jau esantį įsitvirtinusį modelį. Gal doktorantui tokių minčių ir kiltų, tik vargu ar rastųsi darbo vadovas.
Yra toks terminas jatrogenija (gr. iatros – gydytojas + genos– kilmė). Jis apibūdina būseną, kurią sukelia gydymo rezultate atsiradę nenumatyti šalutiniai efektai.
Terminas vartojamas tik medicinos srityje, tačiau galėtų sėkmingai persikelti plačiau. Juk ir kitų sričių profesionalai klysta, gali net kenkti pažinimo ar dėl šviesesnės ateities. Jei sutinkame, kad už savo sveikatą didele dalimi esame atsakingi mes patys, tai tą sąvoką galime prisitaikyti patys sau.
O kol sociumas taip orientuotas į sėkmę, nesėkmė suprantama tarsi lengvas kriminalas, gėda, kurią būtina greičiau pamiršti. Reikia vesti naują lapą ir pradėti naują gyvenimą, savęs neužkraunant negatyviomis emocijomis.
Plona, o plona riba tarp savęs neužkrovimo negatyviomis emocijomis ir savigraužos, kurią dauguma mūsų esame tobulai įvaldę. Visgi, be nesėkmės revizijos naujai atverstas lapas taps dar viena istorija, kurią norėsis greičiau pamiršti.
Deja, natūralu kartoti jau išmoktus dalykus. Autopilotu sukti išmoktus modelius, kurie taip pat autopilotu programuoja jau turėtus rezultatus.
Apie nesėkmes ir jų svarbą nekalbama mokyklose ir šeimose. Draugų rate irgi retai. Nežinoma kaip. Bijoma nepadaryti kažkokios įsivaizduojamos žalos. Tik ar nežalingesnis yra temos ignoravimas?
Sėkmės prisikvietimo patarėjai akcentuoja būtinybę vengti neiginių, o troškimus formuluoti teiginiais ir pamiršti visus žodžius su priešdėliu ne-. Neiginiai blokuoja. O gal nebūtinai? Gal verta pergalvoti, kokiomis aplinkybėmis neiginiai svarbūs?
Sakoma, žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais. Toje frazėje turima minty bent jau savos šalies istorija. Siūlau sumažinti spektrą: jei gerai nežinai savo paties istorijos, neanalizavai jos priežasčių ir pasekmių, taip ir liksi vaiku.
P.S. Knygų pavadinimai sugalvoti. Galimi sutapimai – absoliučiai atsitiktiniai.
Dramos edukatorės Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
