Nesu snobiška skaitytoja. Mėgstu sudėtingą rašymą, jei jis sudėtingas savo gyliu, o ne menkos savivertės autorių sukeverzotas taip specialiai, kad niekas nesuprastų. Tačiau man malonūs literatūriniai viražai, gebėjimas rinkti žodžius taip, kad jie sklistų lyg daina. Lygiai taip pat mėgstu popsą ir to nesigėdiju. Geras popsas – tai menas. Kaip Eltonas Džonas ar Maiklas Džeksonas. Mokėti rašyti populiariai, suprantamai ir laikyti lygį, yra žymiai sudėtingiau nei užrašyti taip, kad niekas nesuprastų. Turi būti nepaprastai geras komunikatorius, kartais – kalti kaip mašina, o tuo pačiu – turėti fantaziją, ne mažesnę kaip didžiųjų meno žmonių, kurie laikomi iškvaišusiais.
Jau pasakojau apie vieną geriausių savo šių metų popsinės literatūros atradimų – Liane Moriarty „Nekaltas melas“. Tai visiškai lengvo skaitymo knyga, teka lyg upė, iš kurios srovės negali ištrūkti ir net eiti miegoti negali, nes srovė nepaleidžia. Kita vertus, nors skaitymas lengvas – jos gylis ne mažesnis, nei tų, labai rimtų romanų.
Kai norisi ko nors lengvo, dar mėgstu skaityti Colleen McCullough. Ji buvo lengvojo, plaukiančiojo rašymo specialistė, populiarioji menininkė. Tačiau dugnas ten taip pat nebuvo seklus – jau vien tai, kiek žinių apie Australiją ir jos apgyvendinimą ten gali susišaudyti, nors semk istoriją saujomis.
Taigi, noriu užtvirtinti, kad lengvą skaitymą aš mėgstu ir tai, ką perskaitysite toliau, nėra iš snobo varpinės.
Britų autorės Rachel Winters knygą „Meilė pagal sutartį“ man paskolino draugė. Įspėjo, kad čia toks labai lengvas skaitymas, nieko ypatingo, bet faina. Ir būtent todėl šitą knygą pasirinkau skaityti dabar – pagalvojau, kad bus puiki atgaiva ir proto pravėdinimas po labai patikusios, bet emociškai gana sudėtingos Anthony Doerr knygos „Kriauklių rinkėjas“. Juk skamba gerai – per karštį kabinant ledus, dar pasigerinti gyvenimą kokia smagia knyga.
Jau pradėjusi skaityti supratau, kad jokio pasigerinimo čia nebus – vietoje to, apsisunkinau gyvenimą. Knyga prasideda banalybėmis, primenančiomis mano ankstyvoje paauglystėje populiarią knygų seriją „Meilutis stringai ir laižiakas“. Žinote, kas dar blogiau? Kad pastaroji, vertinant žanrą ir amžiaus kategoriją, vis tiek šiek tiek daugiau žadanti, apimanti tą tokį hormonų valdomo amžiaus pasaulį. O štai „Meilė pagal sutartį“ vis dėlto rašyta suaugusiam skaitytojui, bet, atrodo, lyg užstrigusiam savo tryliktuosiuose gyvenimo metuose.
Kaip knyga baigsis, žinojau per pirmuosius dešimt knygos puslapių. Lažybų pagrindu moteris nori įrodyti, kad sugebės patirtį pažintį ir meilę, kaip romantinėse komedijose. Tad imasi bandymų susipažinti. Kavinėje, kurioje ji nori užkalbinti vaikiną, sėdi ir vienišas tėtis su dukra. Jis nekalbus, nelandus, rimtas ir tik jo dukros dėka šiek tiek vystosi bendravimas. Taip. Jie įsimyli. Ir tikriausiai jam ji patiko nuo pat pradžių, bet jis bijojo nudegti.
Suprantu, kad taikyta į romantinės komedijos žanrą. Ir yra puikių romantinių komedijų, pavyzdžiui „Bridžita Džouns“. Bet šiuo atveju gavosi nebent „Moterys meluoja geriau“. Galima sakyti, kad knygos nė neužbaigiau, nes nuo 150-ojo puslapio aš ją tiesiog permečiau akimis per pusvalandį. Nesigailiu, labiau gailiu savo laiko.
Viena žvaigždutė iš penkių. Knyga man buvo tiesiog nepaskaitoma. Tam, kad galėčiau neskaityti, net susitvarkiau spintą. Tai dėl to ir viena, nes jei ne sutvarkyta spinta, tikriausiai reikėtų skirti nulį. Drauge, nepyk.
